Metai65-72 psl. · apie 25 min.
Vasaros darbai48% kūrinio
65 psl.

Boboms mūsų bedantėms jie taip jau nepritinka;

Ne, gaidau! nesiūlyk joms, kas joms nepareitis.

Dantys juk, anot ano, sukrošusių metų

Riešutį perkąst ir kramtyt jau nedera boboms.

Ale nereik dėl to dar tą niekutį paniekint.

Mergos visos ir visi jauninteli klapai

Tas gėrybes juk kramtydami garbina skaudžiai.

Žiemą, kad vakarais Katryna snausdama verpia,

Paukšterėdams riešutys tuojaus išbudina visą;

O kad Jekė su Pime daug plūst nesiliauja,

Tuo riešutų krūva, kad jos į gomurį kiša,

Jų glūpas šnektas ir zauną visą nutildo.

Ogi dabar kas bus, kad mūsų moterų gaujos

Su mergoms ką verpt susisės pas kakalį šiltą,

O riešutų nebus, ir dantys grieždami šypters

Taip pamatysim tuo, kaip vindai mūsų žiuponių,

Pakulų bei linų grįžtes pešinėdami, stapters.

Taip žiema pasibaigs, o mes nuogi pasiliksim."

"Stui, - tarė, kaimynkas viernai užstodama, Jekė, -

Moters! ar jau mes visai pasiduosime gėdai?

66 psl.

Kas tai per niūkims? Dėl ko taip rėkiate, vyrai?

Ar visai dūšeles jau norit mūsų nudovyt?

Kas jums rūp linai bei brauktos pakulų grįžtės?

Rūpinkitės tikt už laukus, už pašarą žiemai!

Ant ateina jau Mikielės didelė šventė

Ir su jąja podraug biaurybės rudenio šlapios;

O vei dar nevalyts ant lauko stov vasarojas,

Irgi kanapės vėjų parblokštos svyrinėja."

Taip besipriešijant, štai! vakmistras pasirodė

Ir su juom Šlapjurgis bei Pakulūns pakamorė.

Tuos baisingus tris svečius pamatydami būrai

Taip nusigando, kad tuo vaidytis užsimiršo;

Bet pons vakmistras, tuojaus beržinį nutvėręs

Ir bais rėkaudams, taipo kalbėti pradėjo:

"Jūs baudžiauninkai! girdėkit, ką pasakysiu;

O jūs moters su mergoms, laikykite burnas.

Mes, kaip užveizdai ir ponai jūsų statyti,

Vasarai ir laukų darbams visiems besibaigiant,

Jus graudent ir tėviškai pamokint užsimanėm.

Dievs visagalįsis, kurs svietą visą sutvėrė

67 psl.

Ir mums žmogiškus, ūmus bei razumą davė,

Tas širdingas tėvs ir mūsų miels geradėjas,

Rūpindams už mus, mus vėl dosniai pamylėjo,

Ir mums duonos daug, o bandai pašaro davė.

Žinot juk visi, koks blogas buvo zopostas,

Kaip saulelė vėl pas mus atgrįžti pradėjo

Ir mes būriškai laukus įdirbt susibėgom.

Dešros ir lašiniai su kumpiais irgi su sūriais

Baigės jau, o mes prastus išvirdami kąsnius

Uždaro dairėmės, visur mėsos pasigedę;

Bet kisielius ans gardus su šiupiniu mielu

Buvo jau visai ant stalų mūs pasibaigę.

O štai! kaip jau vėl po šalčių šilumą jautėm

Ir gaivinančią mums dievs vėl vasarą davė,

Tuo ir riebūs valgiai vėl pamaži prasidėjo,

O mes tuo gardžiai ką virt ir kept prasimanėm,

Ik po tam pašaliai visi pilnoki pastojo

Ir mes vėl šmotus grečnus išvirdami valgėm.

Taipgi dabar, vasarėlei mielai jau besibaigiant,

Kožnas viens bliūdus ir puodus pradeda tarškint,

68 psl.

Kad po tiek vargų ben kartą vėl pasidžiaugtų

Ir taip daug pardovytas dūšeles gaivintų...

Ale, žmogau, žmogau! saugokis to neminėti,

Kurs tau ant laukų bėginėjant ir trūsinėjant

Su savo dangiškais sargais kribždėti padėjo.

Vei! ką žemė tau viernai augindama davė

Ir ką sodai bei daržai žydėdami rodė,

Vislab jau, kaip pats žinai, kampe pakavojai

Ir iščėrausi, kad dievs laikys, žiemavodams.

Argi dabar tau nereikės aukštyn pažiūrėti

Ir kasdien daugsyk tą šlovint irgi pagarbint,

Kurs taip daugel vėl iš naujo tau dovanojo?

Tai, kaimynai! tai vyriausi reikmenė jūsų;

O po tam kas ponams reiks atlikt maloningiems

Ir kas šiuilėms ir bažnyčioms puolasi kyštert;

Ar kas man reikės mokėt, kad aš jodinėdams

Ir skvieruodams kartais jus lankyti pradėsiu.

Žinot juk, koktu, kad vakmistrai pasirodo

Ir būrus glūpus nešvankiai keikdami bara.

Taigi dabokitės ir mašnas čėsu prisikraukit,

69 psl.

Kad kožnam, kas reiks, į čėso reikalą tikrą

Čiuptert irgi nutvert tuojaus su sauja galėsit.

Taip mus atsiųsdams pons amstrots mūs maloningas

Mums jūsų mylistą šį kartą paliepė sveikint,

Melsdams nuoširdžiai visus čėsu pasrūpint,

Kad man jus skvieruot ir kartais pliekt nereikėtų:

Nės didei biednų širdis jo gailisi būrų.

Taigi dabar pasakiau, kas man pasakyti reikėjo.

O jūsų mylistai, kad švęsit rudenį riebų,

Daug linksmybių velydams, pasiliecavoju.

Tikt n'užmirškit irgi manęs ir mano namelių,

Kad pulkais susikviesit į česnis pasilinksmint.

Jaugi gana šiamsyk, jau mielą vasarą baikim

Ir prieš rudenį, kas mums reiks, nugamint n'užsimirškim."

Gana.

Rudenio gėrybės

70 psl.

Ak, saulelė vėl nuo mūsų atstodama ritas

Irgi palikusi mus greita vakarop nusileidžia.

Vei kasdien daugiaus ji mums savo spindulį slepia;

O šešėliai vis ilgyn kasdien išsitiesia.

Vėjai su sparnais pamaži jau pradeda mūdraut

Ir šilumos atstankas išbaidydami šlamščia.

Todėl ir orų drungnums atvėsti pagavo

Irgi senystę jau graudena kailinius imtis.

Bobą su diedu blogu pas kakalį siunčia,

O kitus atšilt į stubą ragina lįsti

Ir valgius drungnus bei šiltą viralą valgyt.

Žemė su visais pašaliais įmurusi verkia,

Kad mūsų ratai jos išplautą nugarą drasko.

Kur pirm du kuinu lengvai mums pavežė naštą,

Jaugi dabar keturiais arkliais pavažiuoti nepigu.

Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai

Irgi žemes biaurias išplėšdams teškina šmotais.

Vei laukų sklypai visur skendėdami maudos,

O lytus žmonėms teškėdams nugarą skalbia.

Vyžos su blogais sopagais vandenį surbia

71 psl.

Ir biaurius purvus kaip tašlą mindami minko.

Ak, kur dingot, giedros jūs gi pavasario dienos,

Kaip mes, pirmąsyk stubos atverdami langus,

Šildantį šiltos saulelės spindulį jautėm?

Lyg kaip sapnas koks, kurį miegodami matom,

Ogi pabudę jo po tam trumpai paminėjam,

Lygiai taip prašoko mums su vasara džiaugsmas.

Ogi dabar purvynai, kad juos krutina vyžos,

Nei kisielius ant ugnies pleškėdami teška.

Vislab, kas pas mus lakstydams vasarą šventė

Ar plezdendams ant laukų linksmai šokinėjo,

Vislab, kas linguodams ik debesų pasikėlė

Ir, pasidžiaugęs taip, grūdelius su vabalu valgė,

Vislab jau prastojo mus ir nulėkė slėptis.

Taip laukai pasiliko mums visur gedulingi,

Irgi grožybės jų nei kapas sens pasirodo.

Krūmus ir gires linksmas jau giltinė suka,

Ir grožybes jų gaišin draskydama vėtra.

Šakos, ant kurių po lapais užgimė veislė

Ir lizdelyj nei lopšyj čypsėdama verkė

72 psl.

Ar apžėlusi jau po tam lakstydama juokės

Ir savo peną be momos skraidydama gaudė,

Tos vietelės jau visur taipo nusirėdė,

Kad jos nei žagarai sausi siūbuodami barška.

Ten, kur meškins ant kelmų bites kopinėjo,

O meška vaikus glūpus murmėdama žindė;

Ten, kur briedžiai draskančių vilkų nusigando,

O vilkai savo veislę kaukt ir plėšt pamokino;

Ten, kur vanags su vaikais daug sulesė vištų,

Ir varnai pulkais žąsyčius pavogė mūsų, -

Ten, žiūrėkit, ten džiaugsmai taipo pasidėjo,

Kad tikt varnos dar biaurybę rudenio garbin,

O paukšteliai su dainoms ankštai pasislėpė

Irgi be rūpesčių šaltai sapnuodami miegti.

Ak, daržų grožybės jūs su savo žolelėms,

Jūs kvietkelės jaunos, jūs gi pavasario šlovė,

Ak, kur dingo jūs puikums su savo kvapeliais!

Vei ką sodai mums margai žydėdami rodė,

O ką vasara mums po tam augindama siūlė,

Tas visas gėrybes jau kampe pakavojam

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.