Nės tirštoks alus, perdėm per gomurį plaukdams,

Ir tiršti malkai veikiaus prisotina skilvį.

Štai visi svoteliai, su pasimėgimu valgę

Ir tirštų malkelių jau dosniai prisisurbę,

185Poterių, kaip krikščionims reik, skaityt užsimiršo

Ir kaip kiaulės almono (tikt gėda sakyti)

Kiauliškas dainas dainuot ir žviegt užsimanė.

Stepas nuo riebių kumelių daug pamelavo,

O Enskys savo poniškus išgarbino jaučius,

190Ar kitaip glūpas šūtkas taisydami juokės.

Lauras su pirštu dambrelį skambino pūsdams,

O Jokūbs, strūnas įtempdams, čirškino smuiką.

Ale Dočys, per daug prisiėdęs bei prisisurbęs,

Nei koks žakas lenkiškas po suolu nupuolė,

195Taip kad kožnas viens dėlto didei nusigando

Ir vos pusgyvį su drogais išnešė laukan.

Bet ir moters svodbiškai pasidžiaugt n'užsimiršo,

Ale labai kytriai; nės greitos moterų klastos

Kartais ir kytriausį klapą moka prigauti.

200Barbė su Pime, Laurienė bei Pakulienė

Valgydamos brangvyno nė pažiūrėt nenorėjo

Irgi padyvijo didei, kad miela Krizienė

Ir mergoms tokio nešvankaus gėrimo siūlė.

O štai, mislyk tikt, brolau, kas čia pasidarė.

205Tos klastorkos tuo po tam kampe susilindo

Ir pakavotą sau brangvyno didelę plėčką

Su keliais malkais slaptoms ištuštino visą.

O paskui niekus visokius plūsti pradėjo

Ir kitoms viernoms kaimynkoms gėdą padarė.

210Barbė su Pime dainavo pašukų dainą,

O Laurienė su Pakuliene garbino gaidį.

Bet gaspadinės viežlybos skyriu susisėdo

Ir kas namui reik kaimyniškai pavapėjo.

Dakė savo žąsis ir Jekė dideles antis

215Garbindamos dyvų visokių daug sumelavo.

Juk žinai, kaip daug pliuškėt gal moterų būdas,

Kad jos ant česnių dėl namo reikmenių vapa.

Taip besipasakojant, štai špielmonai susibėgo

Ir savo būriškus ant šokio skambino žaislus.

220Plyckius cimbolus, o Kubas čirškino smuiką,

Bet Žnairiuks zūbus ištempęs birbino vamzdį.

Štai tuojaus Enskys, mergas krūvon suvadinęs,

Su puikiais kaimynų klapais ragino šokti.

Klišis su biauriais sopagais Pimę nutvėrė,

225O Kairiuks aps'avęs kurpes Tusę pagriebė

Ir lietuviškai ant aslos šokdami spardės.

Bet kiti, su vyžomis tyčioms išsirėdę

Ar basi, rūbus nusivilkę, štuką padarė.

Juk žinai, kaip linksmas būrs per daug prisisurbęs

230Kartais ant česnių durnas šūtkas prasimano.

Bet girdėkit dar toliaus, kas čia pasidarė.

Du kaimynu nekviestu svodbon atsibastė,

Viens jų Slunkium, o kitsai Pelėda vadinams.

Krizas koliojo nuopertą porą matydams,

235Ale bobutė jo, dėl to didei nusigandus,

Tuo gumbu vaitot ir skaudžiai sirgti pradėjo.

Rods negražu, kad kas į česnį veržiasi lįsti.

Kur tik sukviesti bičiuliai gal čestavotis.

Stui, nešvankėli, nelįsk, kur lįsti netinka,

240Lauk, ik Krizas tau per paslą šauks pasirodyt

Ir kaip viežlybą kaimyną lieps pasilinksmint.

Todėl viežlybi svoteliai taip nusigando,

Kad jie neigi tabako jau rūkyt negalėjo,

Bet dėl išgąsties iš rankų išmetė pypkius.

245Špielmonai taip jau dėl tokio didelio stroko

Su žaislais savo skambančiais po suolu nulindo;

O visi, kurie linksmai šokinėdami rėkė,

Stapterėjo tuojaus ir baisiai bliauti paliovė.

Dainos nuo gaidžių, nuo vištų irgi žąsyčių,

250Kalbos nuo vilkų, nuo meškų irgi nuo jaučių

Dėl baisybės tos tuojaus į nieką pavirto;

Irgi svečiai visi, tyloms kasydami galvas,

Kas tam strokui reik, nei šiaip, nei taip n'išsimanė,

Ik Enskys, iš papykio beržinį pagriebęs,

255Slunkiaus irgi Pelėdos šonus skalbti pradėjo

Ir po tam, plaukų nusitvėręs, išmetė laukan.

Ale nedyvykitės, kalbas girdėdami tokias.

Juk ir ponai, poniškai daugsyk prisiriję,

Būriškus štukius, kaip mes, pramanydami juokias.

260Būrų rods daugums tarp mūsų nemandagiai elgias,

Ypačiai ant česnių linksmų tūls randasi naras,

Kurs daug zaunydams krikštynoms gėdą padaro.

Ale nedingokim, kad kožnas pons įsirėmęs

Vis šventus ir viežlybus tikt ištaria daiktus.

265Ak, šlapjurgis ir tarp jų, per daug prisikošęs,

Būriškas šūtkas išpliopt taip jau nesigėdi.

"Ak, - tarė Pričkus, - aš, tiek metų šulcu bebūdams,

Dvariškus būdus ir ponų visą rabatą

Pluk įsitėmijau, girdėdams irgi žiūrėdams.

270Andai tropijos, kad aš su gromata pono

Pas vyriausį dumčių raits nukeliauti turėjau,

Pas kurį puikių šlapjurgių daug susibastė.

Aš, kaip tarnui reik, savo prastą mučę nuvožęs

Ir paikiai pasikloniojęs, tuo gromatą rodžiau

275Irgi, padavęs ją, tyčioms į atdarą kuknę

Įlindau pažiūrėt, kokius ten šutina kąsnius.

Nėsa, papratęs jau tarp ponų skiauturę rodyt,

Nei koks draugas jų, nebijaus nei šiokio, nei tokio.

Čia trys kukoriai duži man tuo pasirodė;

280Viens nešvankėlis mėsinėjo vanagą juodą,

O kitsai, su nagais draskymams ištisą zuikį,

Kirmėlių gyvų lizdus iš vėdaro krapštė;

Ale trečiasis du biauriu ryku nusitvėręs,

Rupuižes baisias į bliūdą tarškino platų;

285Nės tas rupuižes mūsų ponai garbino skaudžiai.

Taipgi bežiūrint man jau dūšiai pikta pastojo,

Ir aš, pro duris iššokęs, vemti pradėjau.

Taip nesvietiškai nusivėmęs, vėl pasirodžiau,

Bet tyčioms nesakiau, dėl ko man taip pasidarė.

290Žinot juk, kaip ponpalaikiai tuo juokiasi būrui;

O mažu jie dar man čia būtų mušę per ausį.

Todėl tykojau tyloms, už durų nulindęs,

Kad pamatyčiau ben, kaip ponai mūs čestavojas.

Kukoriai valgius naujus jau buvo sutaisę,

295Taip kad visas dvars dėl jų smirdėti pradėjo.

Štai tuo poniški tarnai visi susibėgo

Ir jau vislab, kas ant stalo reik, sunešioję,

Virtus ir keptus valgius tuojaus sugabeno.

Aš, rankas būriškas kaip reik susiėmęs,

300Poniškų bei nobažnų vis poterių laukiu.