Metai82-84 psl. · apie 10 min.
Rudenio gėrybės56% kūrinio
82 psl.

Ir kaip viežlybą kaimyną lieps pasilinksmint.

Todėl viežlybi svoteliai taip nusigando,

Kad jie neigi tabako jau rūkyt negalėjo,

Bet dėl išgąsties iš rankų išmetė pypkius.

Špielmonai taip jau dėl tokio didelio stroko

Su žaislais savo skambančiais po suolu nulindo;

O visi, kurie linksmai šokinėdami rėkė,

Stapterėjo tuojaus ir baisiai bliauti paliovė.

Dainos nuo gaidžių, nuo vištų irgi žąsyčių,

Kalbos nuo vilkų, nuo meškų irgi nuo jaučių

Dėl baisybės tos tuojaus į nieką pavirto;

Irgi svečiai visi, tyloms kasydami galvas,

Kas tam strokui reik, nei šiaip, nei taip n'išsimanė,

Ik Enskys, iš papykio beržinį pagriebęs,

Slunkiaus irgi Pelėdos šonus skalbti pradėjo

Ir po tam, plaukų nusitvėręs, išmetė laukan.

Ale nedyvykitės, kalbas girdėdami tokias.

Juk ir ponai, poniškai daugsyk prisiriję,

Būriškus štukius, kaip mes, pramanydami juokias.

Būrų rods daugums tarp mūsų nemandagiai elgias,

83 psl.

Ypačiai ant česnių linksmų tūls randasi naras,

Kurs daug zaunydams krikštynoms gėdą padaro.

Ale nedingokim, kad kožnas pons įsirėmęs

Vis šventus ir viežlybus tikt ištaria daiktus.

Ak, šlapjurgis ir tarp jų, per daug prisikošęs,

Būriškas šūtkas išpliopt taip jau nesigėdi.

"Ak, - tarė Pričkus, - aš, tiek metų šulcu bebūdams,

Dvariškus būdus ir ponų visą rabatą

Pluk įsitėmijau, girdėdams irgi žiūrėdams.

Andai tropijos, kad aš su gromata pono

Pas vyriausį dumčių raits nukeliauti turėjau,

Pas kurį puikių šlapjurgių daug susibastė.

Aš, kaip tarnui reik, savo prastą mučę nuvožęs

Ir paikiai pasikloniojęs, tuo gromatą rodžiau

Irgi, padavęs ją, tyčioms į atdarą kuknę

Įlindau pažiūrėt, kokius ten šutina kąsnius.

Nėsa, papratęs jau tarp ponų skiauturę rodyt,

Nei koks draugas jų, nebijaus nei šiokio, nei tokio.

Čia trys kukoriai duži man tuo pasirodė;

Viens nešvankėlis mėsinėjo vanagą juodą,

84 psl.

O kitsai, su nagais draskymams ištisą zuikį,

Kirmėlių gyvų lizdus iš vėdaro krapštė;

Ale trečiasis du biauriu ryku nusitvėręs,

Rupuižes baisias į bliūdą tarškino platų;

Nės tas rupuižes mūsų ponai garbino skaudžiai.

Taipgi bežiūrint man jau dūšiai pikta pastojo,

Ir aš, pro duris iššokęs, vemti pradėjau.

Taip nesvietiškai nusivėmęs, vėl pasirodžiau,

Bet tyčioms nesakiau, dėl ko man taip pasidarė.

Žinot juk, kaip ponpalaikiai tuo juokiasi būrui;

O mažu jie dar man čia būtų mušę per ausį.

Todėl tykojau tyloms, už durų nulindęs,

Kad pamatyčiau ben, kaip ponai mūs čestavojas.

Kukoriai valgius naujus jau buvo sutaisę,

Taip kad visas dvars dėl jų smirdėti pradėjo.

Štai tuo poniški tarnai visi susibėgo

Ir jau vislab, kas ant stalo reik, sunešioję,

Virtus ir keptus valgius tuojaus sugabeno.

Aš, rankas būriškas kaip reik susiėmęs,

Poniškų bei nobažnų vis poterių laukiu.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip aprašomos Ilzbutės vestuvės ir kas jose nutinka?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Rudens dalyje Krizas išleidžia jauniausią dukterį Ilzbutę už šulco: pjaunamos karvės, jaučiai, kiaulės ir avys, kukorius Petras verda ir kepa, Tušė dengia stalą plonomis staltiesėmis, svečiai sukalba „Tėvemūs“ ir sėda valgyti. Bet greitai jie prisigeria ir pamiršta poterius, Dočys nuvirsta po suolu, o du nekviesti kaimynai, Slunkius ir Pelėda, sugadina linksmybę, kol Enskys juos beržiniu išveja. Iškart po to primenama, kad ir ponai, „poniškai daugsyk prisiriję“, elgiasi ne geriau. Vestuvės čia yra ir papročių aprašymas, ir įspėjimas apie saiką.

Rašiniui: DoraDarbasBūrai ir ponai

2. Ką parodo Pričkaus pasakojimas apie dvaro virtuvę ir ponų stalą?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Būrai ir ponaiDoraTikėjimas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.