Štai žiūriu, kiekviens tarp jų jau rengiasi sėstis

Ir, visai dangaus užmiršęs, imasi šaukštą

Irgi bezaunydams valgius į gomurį kiša.

Aš dar tokias biaurybes kol gyvs neregėjęs,

305Taip nusidyvijau, kad jau kone rėkti pradėjau.

Tikt susimislijęs, kad man čia nedera rėkaut,

Vis pamaži šnibždėdams ir kytriai pasislėpdams,

Taip iškoliojau, kad šunys kaukti suniko:

Jūs išputėliai pilvoti, jūs gi bedieviai,

310Ar jau gėda jums šventai rankas susiimti

Ir aukštyn pažiūrėt, kad riebius imate kąsnius?

Mes suskretę būrai, mes vyžoti nabagai,

Šen ir ten vis stumdyti bei daug prisivargę,

Tankiai vos plutas sausas į vėdarą kišam

315Ir tikt su blogu skinkiu gaiviname širdis,

O tikt ir už tai kasdien dėkavojame dievui.

O jūs neprieteliai, valgius vis rydami riebius

Ir vis rinčvynius į pilvą košdami storą,

Dievo bei dangaus visai paminėti paliovėt.

320Ar nesibijotės užspringt, kad kabiar ėdat,

Ar kad jūsų namus perkūns į plentą supleškins?

Taip trumpai padūmojęs sau ir atrašą gavęs.

Tuo kone dvilinks ir nesvietiškai nusigandęs

Pro duris iššokau irgi namo parjojau."

325"Ak,- tarė Selmas, - rods nešvankios mūsų gadynės

Ant visų šelmystų jau visai pasileido.

Pons ir tarnas jo peklon tikt bėga, tikt bėga.

Ans, įsirėmęs vis ir poniškai pasipūtęs

Vardo dieviško jau gėdėjas paminėti,

330O šisai, kad jam įtiktų, niekina dievą.

Pons apjekėlis, velniop šuoliais besisukdams,

Ir tarnus sau išrinktus apjekti mokina.

Dievs ir žodis jo, bažnyčių mūsų grožybės,

Giesmės nobažnos taip jau, kaip poteriai mūsų,

335Neprieteliams tokiems nei smarvė mėžinio smirdi.

Lumper irgi kamėdigės apjekino poną,

O tarnai jo be drausmės kekšaudami juokias.

Ak, kur dingo viežlybums jau mūsų gadynių!"

Taip besipasakojant ir svodbą visą bebaigiant,

340Štai tuojaus vyžots atbėgęs Bleberio tarnas: