"Ak, - tarė, - linksminkitės, jau vėl česnis pasidaro.
Tikt girdėkit, kaip Bendiksas žąsiną piauja
Ir kaip Paikžentis pasiritęs aviną smaugia.
Vauškus savo namams vienragį bulių stekena,
O Mikols darže taip smarkiai svilina kuilį,
Kad per mylią dūmai, nei debesiai pasikėlę,
Saulę su žvaigždėms ir šaltą mėnesį tamsin.
Taigi dabar dešrų visokių bus prisivalgyt,
Nės lašinių bei kumpių jau rūkyt pakabintų
Žiemai pas būrus daugybė didelė kaba;
O dar vis daugiaus mėsos į kaminą kemša.
Taigi dabar, česnis lietuviškai pasidarę
Ir vargus visus užmiršę, vėl atsigausim."
Ale nemislykit, tokią girdėdami kalbą,
Kad ant apjuoko ji mums yra pramanyta;
Juk permier mes biedžiai ant laukų prisivargom
Ir greiti, kaip būrams reik, į baudžiavą bėgom
Mėšlą vežt, užkrėst, užart, grūdelius barstyti,
Šieną kirst, sugrėbt ir po kraiku pakavoti
Ir visas gėrybes į skūnes suvalyti.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.