"Ak, - tarė, - linksminkitės, jau vėl česnis pasidaro.
Tikt girdėkit, kaip Bendiksas žąsiną piauja
Ir kaip Paikžentis pasiritęs aviną smaugia.
Vauškus savo namams vienragį bulių stekena,
O Mikols darže taip smarkiai svilina kuilį,
Kad per mylią dūmai, nei debesiai pasikėlę,
Saulę su žvaigždėms ir šaltą mėnesį tamsin.
Taigi dabar dešrų visokių bus prisivalgyt,
Nės lašinių bei kumpių jau rūkyt pakabintų
Žiemai pas būrus daugybė didelė kaba;
O dar vis daugiaus mėsos į kaminą kemša.
Taigi dabar, česnis lietuviškai pasidarę
Ir vargus visus užmiršę, vėl atsigausim."
Ale nemislykit, tokią girdėdami kalbą,
Kad ant apjuoko ji mums yra pramanyta;
Juk permier mes biedžiai ant laukų prisivargom
Ir greiti, kaip būrams reik, į baudžiavą bėgom
Mėšlą vežt, užkrėst, užart, grūdelius barstyti,
Šieną kirst, sugrėbt ir po kraiku pakavoti
Ir visas gėrybes į skūnes suvalyti.
Ak, kas tai darbai, kurius atlikt trūsinėjom!
Lytus mums daugsyk taip dirbant nugarą prausė
Ir tūls tvankas įžarstytas daug kepino kiaušę.
Mes besidovydami daugsyk kruopas nedarytas
Ir plutas menkas blogai kramtydami valgėm.
Tankiai mes tvanke prastai maišydami skinkį
Ir vandens malkus iš klano semdami gėrėm.
Prakaito taip daug nuo veido mums nulašėjo,
Kad per nosį teškančios vis ritosi srovės.
Ak, mes biedžiai, ak, visur didei prisivargom!
Nugi dabar, naštas vargų visas nusikratę,
Jau pasilinksminkim bensyk česnyj susikvietę.
Tam juk dievs dosnus gėrybes mums dovanoja,
Kad nusimūčiję bei, kaip mums reik, trūsinėję,
Vėl atsigautumbim, gardžiai kramtydami kąsnius.
Darbo reik, nės taip kožnam dievs paliepė valgyt,
Valgio reik, kad dirbančius syla nepamestų.
Taigi nečėdykim mušt, piaut ir skerst savo valgį.
Vaike, numušk drąsa jautuką sau nupenėjęs;
Piauk avių kelias, nečėdyk aviną luiną;
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.