Kišk žąsis, pyles, vištas į didelį puodą;
Skersk daglus paršus, pasiskersk nutukusią kiaulę;
Valgyk sveiks dešras, iš kruopo sau pasidaręs.
Imk raumens stukius, sukapojęs kimšk smageninę;
O kad dar negana, nusitvėręs didelę žarną,
Kimšk drąsa plaučius, n'atbok, kad plyšdama driksters,
Ir kepenų n'užmiršk, kad storą pridrebi dešrą;
Nės tokie daiktai tau gal didei susigadyt.
Juk žinai, koks kūds daugsyk pavasario čėsas.
Ar ne gerai, kad dar per mėšlus spirgini spirgus
Ir kad per rugius į mielą baudžiavą bėgdams
Argi namėj ką veikdams sau išsišutini kumpį?
"Rods, - tarė Lauras, - su miera vis reik pasipurtint.
Proto reik, kad ką rudens čėse mėsinėji,
O kad čėrauji, vėl reik su razumu čėraut.
Ar tai prots, kad kas, sulaukęs rudenį riebų,
Vis besijuokdams ir dainuodams lašinius ėda
Ir prisiryt aklai kasdien į karčemą lenda?
Juk girdėjot jau, kaip ans Dočys, šokinėdams
Ir kasdien girtuodams bei durnai smaguriaudams,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.