Metai7-9 psl. · apie 10 min.
Pavasario linksmybės6% kūrinio
7 psl.

Ir su rūbais blizgančiais kasdien išsirėdęs,

Nei dievaitis koks tarp būrų skiauturę rodo;

O kad kartais mes jo glūpą girdime kalbą,

Tai ir būrs tur spiaudyt ir didei nusidyvyt;

Ypačiai kad apjekėlis toks niekina dievą

Ir besišypsodams kaip pons glūpumą parodo.

Ak! kiek sykių Krizas, į vyžas įsinėręs

Ir savo skrandą būrišką viešėt užsimovęs,

Po prastu savo stogu nei lakštingala čiauška,

Kad širdingai jis savo dievą pradeda garbint.

Tu, paukšteli miels! ne poniškai prisivalgai.

Riebūs mūs lašiniai bei dešros tau nepatinka,

Ir keptų bei virtų valgių mūsų nenori.

Tu neliūbiji pyragų neigi ragaišių

Irgi nevožiji gardžiausio gėrimo ponų;

Bet, pasisotinusi prastai, tikt vandenio trokšti.

Tikt n'užmiršk, gaidau! per daug giedodama valgyt.

Imk drąsa, nečėdyk, kas mums birbina galvas.

Valgyk sau sveika, kad nori, vabalą margą!

Valgyk grikvabalius, muses ir dyviną žiogą!

8 psl.

Valgyk skruzdėles ir jų negimusią veislę;

Bet ir mūs paminėk į mūsų girę parėjus,

Kad dainuodama dar ilgiaus savo vasarą švęsi

Ir ,,Jurgut, kinkyk, paplak, nuvažiuok" pasakysi.

Tu niekings žmogau! mokinkis čia pasikakint,

Kad tau kartais tropijas skūpai prisivalgyt.

Į paukščius žiūrėk! Viens prastą kirminą kramto,

O kitsai, stokodams grūdo, gnyba žolelę.

Juk ir jie kasmets, mus atlankyt sukeliavę,

Kūdą vis ir alkstantį pavasarį randa;

O vei, todėl tikt nei viens niekados nesiskundžia.

Tau, žmogau! miels dievs daugių daugiaus dovanojo,

O tu dar niurni, kad, kartais alkaną dieną

Ar skūpus čėsus sulaukęs, šiupinį gramdai?

Taip sumišai besijuokiant, štai ūžims pasikėlė

Ir tuojaus erelis rėkaudams pasirodė.

"Tič, - tarė jis, - pulkai susirinkę, liaukitės ošti

Ir tikrai klausykit, ką mes jums pasakysim."

Štai tuojaus visi pulkai, girdėdami šauksmą,

Iš visų pašalių susilėkę jam pasirodė:

9 psl.

"Štai mes, jūs tarnai! Ką velys jūsų malonė?" -

"Mes, - atsiliepdams jiems erelis, - norime tardyt,

Kaip jūsų mylista žiemos bėdoj išsilaikėt.

Ar pristokot ko? ar kas tarp jūsų pagaišo?

Rasi ką šeškas ar baisinga pelėda sudraskė,

Mažu ką vanags ar kiaunė kopinėdama smaugė,

Mažu ką neprietelius žmogus mums numušė šaudams

Ar kytriai, nei koks klastorius, gyvą pakorė,

O paskui prisiėst skauradoj iškepė biedžių."

Taip ereliui klausiant ir aštriai tyrinėjant,

Gandras ant savo lizdo nei koks pons išsisplėtęs

Bei besikloniodams vis ir linksmai šokinėdams:

"Dievs, - tarė, - svietą šį sutverdams ir budavodams,

Daugel tūkstančių gyvų sutvėrimų leido

Ir kožnam savo valgį bei gyvatą paskyrė;

Juk visur, kur žiūrim tikt, dyvai pasirodo.

Pulką šį sutvertojis į vandenį siuntė,

O anam ant orų plaukt sparnus dovanojo.

Daug gyvų daiktų po medžiais girėse slapos;

O kiek ant laukų linksmai plezdendami laksto

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl „Metai“ pradedami ne žmonėmis, o pabudusia gamta?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Saulė „budino svietą“, sniegas „į nieką pavirto“, gyviai lenda iš pašalių. Nė vienas jų nedejuoja, nors laukuose maisto dar maža: „Ne! ne verkt, bet linksmintis visi susirinko.“ Ši pradžia duoda matą: gamtoje kiekvienas patenkintas tuo, ką turi, ir dėkoja Dievui. Todėl netrukus galima kreiptis į žmogų: „Tu žmogau niekings! mokinkis čia pasikakint.“ Gamta poemoje yra pavyzdys, pagal kurį vertinamas žmogus.

Rašiniui: GamtaDoraDarbas

2. Kodėl lakštingala poemoje iškeliama aukščiau už visus kitus paukščius?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Žmogaus vertėGamtaIšdidumas

3. Ką paukščių sueigoje pasakoma apie žmogų?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Erelis sušaukia paukščius ir klausia, kaip jie peržiemojo ir kas juos skriaudė. Gandras atsako, kad Dievas kiekvienam paskyrė valgį ir gyvenimą, bet žmogus paukščius šaudo, atskiria vaikus nuo tėvų ir pavagia jauniklius. Plėšrūnų yra ir tarp paukščių (vanagas, pelėda, varnai), „bet toksai razbaininks dar tarp mūs nesirado, kaip žmogus tūls yr“. Iškart po to pasirodo prisiėdęs ir prisigėręs ponas: voliojasi ant aslos ir kėsinasi perpjauti sau gerklę. Vertinimą ištaria gamta, o žmogus tuoj pat jį patvirtina.

Rašiniui: GamtaDoraKaltė

4. Su kuo „Pavasario linksmybėse“ palyginamas Krizas, kai jis po prastu savo stogu garbina Dievą?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.