Ciesorius taip jau, kaip jo skaroti padonai;

Ubags taip, kaip pons kytriausias, užgema glūpas,

Ir taip viens, kaip kits, iš papo moterų surbia.

Pons šilkuos, o būrs šiauduos verkšlen pasislėpęs,

445Ik abu po to protingai pradeda mislyt.

Būrui taip, kaip ir ponačiui, kad susiderkia,

Reik su marškonio sklypu pasturgalį šluostyt

Ir jo vystyklus biaurius su vandeniu plauti.

Ak, nepadyvyk man dėl tokio dyvino žodžio;

450Juk žinai, kad vis tiesa, ką čia suvapėjom.

Taip kiekviens žmogus vargingai pradeda žioptert,

Kad jis iš tamsos į svieto ritasi šviesą

Ir po tam lopšyj sapnuodams šaukia pagalbos;

Viens taip jau, kaip kits, užgimdams užgema blogas.

455Kad ponačius į garbingą patalą deda,

O būrus prastus į tamsų pašalį kiša

Ar suvystytus ant menko padeda demblio,

Kiek jie, mislyk tikt, sau patys atneša lobių?

Ponų dar nei viens su kardu negimė sviete,

460O tarp būrų vėl nei viens sau n'atnešė žagrę