Irgi beglostydams jį maldo, kad susimiltų.

O štai tuo paskui, kaip didis pons įsirėmęs

Irgi nesvietiškai darkydams, vargina biedžių

Ar besišypsodams jo prastą niekina namą."

485"Rods, - tarė Pričkus, - taip ir man daugsyk pasidarė,

Kad aš šaltyšiaudams šen ir ten jodinėjau.

Amtmons keikė taip, kad man plaukai pasišiaušė,

O tarp būrų daug mane jau kone visą prakeikė.

Pons iškoliodams kasdien mane tinginiu šaukė

490Ir, kad urdelį n'ištaisiau, tuo mušė per ausi,

Kad snargliai perdėm iš nosies šokti pagavo.

Rods tai kiauliškas maniers ir didelė gėda,

Ypačiai kad dėl to baudžiauninks pradeda juoktis,

O paskui šaltyšiaus jau visai nesibijo

495Ir jį spiaudydams per paiką kumelį laiko.

Kad mane pons kampe tamsiam ir visą nupeštų,

Ale po tam šviesoj kožnam vėl visą pagirtų,

Tai ben dūšiai taip skaudu nei sunku nebūtų.

Ogi dabar taip gėdiškai visur pasirodau,

500Kad ir vaikpalaikiai jau man išsišiept pasidrąsin.

Andai tropijos, kad aš, į baudžiavą jodams,

Kaip šaltyšiui reik, įdrožiau tinginį Slunkių.

Bet jisai, tuojaus mane pešt ir mušt pasikėsęs,

"Eik, - tarė, - snargliau! kas tau rūp? štai gausi per ausį!

505Ar jau užmiršai, kaip pons tavo nugarą skalbė?"

Aš, dėl žodžio to biauraus didei nusigandęs,

Jau kur galvą savo nukist visai nežinojau,

Bet kiti baudžiauninkai dainuodami juokės.

Tai atlikom jau, visur niekai pasidarė.

510Lygiai kaip antai šašuots pavasario sniegas,

Kad jis pradeda tirpt, žiemos jau nedera keliui,

Lyg taip su garbėms visoms ir man pasidarė.

Ba, kaip jauns buvau (kur dingot, mano dienelės!),

Ai, kaip jauns buvau, visi mane girdavo klapai.

515Ar būt pons ar būrs, ar berns ar slūginė kerdžiaus,

Ir vaikai be buksvų ir dar žįsdami papą,

Vislab ir visur, kaip girdit, liaupsino Pričkų.

Ogi dabar žilam visi jau juokiasi bloznui;

Pons taipo, kaip būrs, šaltyšių niekina seną.

520Aš daugsyk, pažebodams sau nuplikusį kuiną

Ir karčius žilus ant sprando jo pamatydams,

Su dūsavimais išvystu savo senystę.

O kad rudenyj per purvus į baudžiavą joju,

O mano kuinpalaikis klampodams žengt nenujėgia,

525Aš jo taip gailiuos, kad kartais ašarų srovės,

Ypačiai kad iškoliots jodau, varva nuo zūbų.

Taip aš, mislyk tikt, gailiuosi pasenusio kuino;

Nės jis trylika metų, man šuoliais jodinėjant,

Po balnu mane viežlybai į baudžiavą vilko.

530Ogi manęs, želėk dieve, nuplikusio tarno,

Jau visai nei šis, nei tas susimilt nesupranta."

"Ak, - tarė jam Enskys, ištraukęs didelį peilį, -

Mans brolau širdings, kam spardais taip susiraukęs?

Juk ir man taip jau kaip tau visai pasidarė.

535Štai briedkriaunis šis, ant šalto preikalo kaltas,

Rodos, tikt žiūrėk, jau nei išdilusi delčia

Ar kaip baisiai koks nukumpęs vanago snapas.

Kad aš tai pamatau, tuojaus man giltinė rodos,

Kaip ją molioriaus ranka moliavodama rašo

540Ir su jos dalgiu kumpu nugandina svietą.