Kristijonas Donelaitis · 1714–1780

Žiemos rūpesčiai

116-150 psl. iš 150·apie 115 min.·11 paaiškinimų·4 klausimai

116 psl.

  1. Ant žiemos nasrai jau vėl rūstaudami grįžta,
  2. Ir šiaurys pasišiaušęs vėl mus atlekia gandint.
  3. Vei kaip ant ežerų visur langai pasidaro,
  4. Lygiai kaip antai stikliorius įdeda stiklą.
  5. Taipgi namai žuvių, kur varlės vasarą šventė,
  6. Dėl barnių žiemos nei su šarvais užsidengia
  7. Ir tamsoj miegot kiekvieną gyvuolį siunčia.
  8. Ant laukus žiemys jau taip nugandino bardams,
  9. Kad ir balos, ir klampynės pradeda rauktis,
  10. Ir purvynai jų teškėt ir šliurpt pasiliauja.
  11. Kelias, kad jį mėgina trenkt šokinėdami ratai,
  12. Nei koks būbnas įtemptas dėl pašalo trinka,
  13. Taip kad garsas jo toli galvoj atsiliepia.
  14. Taipgi dabar jau vėl sviets sveikint pradeda žiemą.
  15. Ak, jau ben ir reik; Kalėdų didelė šventė
  16. Artinas, ir atpentai nor poryt pasibaigti.
  17. Rudenis, ans dramblys, per daug nemandagiai drėbdams
  18. Ir besivoliodams purvuos, mus vargino skaudžiai.
  19. Kožnas į klumpes ir į vyžas įsinerdams
  20. Koliojo jo darbus ir jo madarą skystą.

117 psl.

  1. Bet ir ponai, su šulnais skraidydami žirgais
  2. Ir su poniškais kasdien viešėdami rėdais,
  3. Beteškant purvams, nešvankų rudenį peikė.
  4. Todėl į žiemius visi žiūrėdami žmonės
  5. Ir sausos žiemos didei gi belaukdami skundės.
  6. Taip visiems bedejuojant, štai pažars pasidarė,
  7. Ir tuo žiemiškai visur plezdendami vėjai
  8. Darganas į pietus, kur gandras miegti, nubaidė.
  9. Iš debesių žiema po tam iškišusi galvą
  10. Nei pikčiurna kokia su šūdais rudenio barės
  11. Ir su šalčiais jo šlapius nudegino darbus,
  12. Ik ji jau po tam, rudens iškuopusi šūdus,
  13. Ant visų baisių klampynių kelią padarė
  14. Ir su rogėms vėl skraidyt ir čiuožt pamokino.
  15. Taipgi dabar, kur mes pirm to pavasarį linksmą
  16. Šventėm ir žoleles jo margas sau nusiskynėm,
  17. O paskui džiaugsmus šiltus su vasara baigėm,
  18. Ten pusnynai su baltais kalnais pasidarė,
  19. Ir žiema sau žiemiškas kvietkas nusipynė.
  1. Tikt dyvai žiūrėt, kaipo barzdoti pušynai

118 psl.

  1. Su savo kuodais garbanotais visur pasirodo
  2. Ir nei puderuoti ponačiai stov įsirėmę.
  3. Bet kiti nuogi žagarai, tarp jų pasilenkę,
  4. Būriškai po stogais jų stovėdami dreba
  5. Ir raudodami kloniojas, kad švilpina vėjai.
  6. Bet ir kerplėšos, ir jų kelmai nusigąsta,
  7. Kad smarkus žiemys savo dumples pradeda judint
  8. Ir besijodams nei su sietais dulkina sniegą.
  9. Taipgi dabar visi pasislėpę gyvuoliai girių,
  10. Vėtroms vėl berūstaujant ir sumišai besipiaujant,
  11. Čia viens urvoj sau šiltai, kaip gal, įsigūžtęs,
  12. O kitsai tenai ant virbo tupi besnausdams.
  13. Taip, paukšteliai mieli, jums, taip mums pasidarė,
  14. Ir taip jus, kaip mus, baugin braškėdami šalčiai.
  15. Jus žiemos smarkums į šaltą girę nubaidė,
  16. O mus jis besipurtindams į stubą suvarė
  17. Ir pasišildyt nusiuntė pas kakalį mielą.
  18. Jūsų namai šalti, kur jūs miegodami krankiat,
  19. Jus negal užstot, kad jus išgandina šalčiai.
  20. Mes, kad mus žiemys per daug užkibina grumzdams,

119 psl.

  1. Tuo kytriai pasislėpt į šiltą pašalį lendam
  2. Ir tykiam kampe, žiemos n'atbodami keršto,
  3. Sau tikrai sušilt karštoką viralą srebiam.
  4. Ak jūs vargdienėliai, jūs nuogi nabagėliai,
  5. Ar būt šilts, ar šalts, ar kits koks dyvinas oras,
  6. Rūbais vis vienais ir tais pačiais užsidengiat.
  7. Mes, kad saulė mums per daugel nugarą kaitin,
  8. Tuo trinyčius ar kobotus vėsius užsimaujam;
  9. O kad jau per daug žiemys mus pradeda dovyt,
  10. Štai tuojaus vilnoną sau ir kailinius imam
  11. Ar tikrai sušilt į šiltą patalą kopam.
  12. Taip bedūmojant man, vilkai gaujoms susibėgo
  13. Ir, kaip pratę yr, tamsoj tralalaudami staugė.
  14. Ak jūs neprieteliai, ar jau mėsos pasigendat?
  15. Ar jau vėl skilvyj jums pastninkai pasidarė?
  16. Eikš, šiaury baisus, išklėstyk nugarą bloznų!
  17. Bausk, prispausk su šalčiais juos, kad gloda jų būtų!
  18. Juk baisu žiūrėt, kaip jie kas vasarą mielą
  19. Nei mėsininkai per laukus bėginėdami smaugia.
  20. O kad jie pagiryj užpuola kaimenę linksmą,

120 psl.

  1. Tai nesirūpin, ar liesa, ar tukusi kiaulė,
  2. Irgi negailis, kad kokį kuiliuką suėda;
  3. Bet ir kuilį didelį jie parplėšt nesibijo.
  4. Taip tie neprieteliai, kiaulienos jau prisiėdę,
  5. Dar nesisotin, bet ir jautienos užsigeidę
  6. Taip berždžias, kaip ir veršingas pamuša karves.
  7. O ir tai negana; jie vis daugiaus išsižioję
  8. Jau ir jaučių šešergių parplėšt nesibijo.
  9. Ai, kiek margių, kiek dvylių jie sviete suėda!
  10. Žalį su laukiu kytru bei bingusį keršį
  11. Kartais, į laukus nusibastę, pradeda gandint.
  12. Bet ir juodo jie daugsyk n'atbodami buliaus,
  13. Plėšyt ir mėsos prisiėst į kaimenę šoka.
  14. Kerdžiaus ir piemenų, kad juos uliuodami baido,
  15. Kartais taip n'atboj, kad vos į pagirį traukias
  16. Ir nusinešę ką tuojaus tikt ėda, tikt ėda.
  17. Ak žiemy, žiemy, susimilk, padaryk mums provą!
  18. Juk ne daugio reik, štai jau galvijų neteksim,
  19. O po tam dar mus pačius su gimine mūsų,
  20. Moteres ir vaikus vilkai mėsinėt pasidrąsins.

121 psl.

  1. O jūs jėgėrės mokinti, jūs liesininkai,
  2. Kam nešaudot, ką valdonai paliepė šaudyt?
  3. Argi nežinot, kad nei viens malonings karalius
  4. Juos užmušt ir išgaišint žmonėms nepavydi?
  5. Ar dykai jis jums kulkas bei paraką davė?
  6. O dėl ko vartus kytrus pas girę pastatė
  7. Ir linksmai gyvent jiems ūbą primušė lauko?
  1. Ei kieksyk į šilą vogt nuvažiuodami būrai
  2. Su kašele dovanot slaptoms jiems atneša kumpį
  3. Ir aklai prisisurbt su stuopoms pripila gerklę!
  4. Bet tai vis klasta; nės varts taipo prisisurbęs
  5. Jau po tam ir prisiegos atmint užsimiršta,
  6. O taip jam bekapanojant klastuodami vagys
  7. Liepas uždraustas, pušis ir drūtmedį vagia
  8. Ar, nusišovę su griekais, sau parveža briedį
  9. Irgi namėj slapta mėsinėdami juokiasi šelmiai.
  10. "Rods, - tarė Pričkus, su tabaku būrus pavitodams
  11. Ir, kaip būdas jo, žnairioms į Kubą žiūrėdams, -
  12. Rods jūsų mylista jau patys tiek išsimanot,
  13. Kad klastuot ir vogt vierniems nepridera klapams.

122 psl.

  1. Aš, šaltyšius, aš, mokinto Bleberio žentas,
  2. Daug klastų tarp jūs numaniau, į baudžiavą jodams.
  3. Štai ben vieną tikt žodelį jums pasakysiu.
  4. Tūls tarp jūs, mano sėbrai, vos į baudžiavą slenka
  5. Ir atsivilkęs, kad reik suktis, vos rėplinėja.
  6. Viens, stovėdams ir vis šen ir ten žioplinėdams,
  7. Pasakas ir niekus visokius užneša draugui,
  8. O kitsai tikt vis į pypkį kemša tabaką
  9. Ar uždegt ugnies i pintį skilia vėpsodams;
  10. O vėl kits ką vogt slaptoms į pašalį traukias
  11. Ir, kašeles kitų draugų kytriai sumedžiojęs,
  12. Kaip koks šuo smarkus pakavotus trupučius ėda
  13. Ir kitiems baudžiauninkams tikt gėdą padaro.
  14. Kad koks lenkiškas ar žydiškas balamūtas
  15. Taip nesvietiškai klastuot ir vogt užsimano
  16. Ar kad vokietis koks, vokiškai pameluodams,
  17. Taip ponus, kaip ir būrus, apgaut pasidrąsin,
  18. Tai nesidyviju, nės jiems toks prigimė būdas.
  19. Ale ką mislijat, kad toks tūls randasi smirdas,
  20. Kurs lietuviškai kalbėdams pradeda branyt

123 psl.

  1. Ir visai n'atboj, kad Krizas Krizą prigauna?
  2. Ak dyvai, kad jau dėl mūs vierni liesininkai
  3. Su viernais vartais visur dūsaudami skundžias.
  4. Juk baisu klausyt, kad, ant česnių susibėgę
  5. Ir brangvyno būriškai prisiriję, būrai
  6. Kits kitam klastas ir šelmystes pasižįsta
  7. Ir iš savo griekų sunkių šūtkas pasidaro.
  8. Viens apbranijęs liesininką giriasi šelmis,
  9. O kitsai vartus priviliojęs juokiasi smirdas.
  10. Šis, akis užsipylęs ir dūkiu svyrinėdams,
  11. O ansai, iš viso jau po suolu nupuolęs
  12. Ir kone merdėdams, dar būrų giria vagystę.
  13. Ak tu švents dieve, kokią gi gadynę sulaukėm!
  14. Ak kokios tamsybės jau apjekino svietą!
  15. Pons ir tarnas jo peklon tikt bėga, tikt bėga.
  16. Dievą viens nieku laikydams juokiasi šelmis,
  17. O kitsai, kad jam įtiktų, niekina dievą.
  18. Tūls, kruopas nedarytas ir vos pasukas ėsdams,
  19. Po vargų našta kasdien vaitoja pakumpęs;
  20. O dar ir toksai utėlius juokiasi dievui!

124 psl.

  1. Skundžias neprietelius, kad ponai vargina svietą
  2. Ir kad būrams jie paskutinį lašina kraują;
  3. O tačiaus linksmai nusipešt į karčemą bėga,
  4. Taip kad panedėlyj dar krapšto kruviną snukį."
  5. "Ak, - tarė jam Enskys, pas kūmą Krizą sėdėdams, -
  6. Pričkau, tu per daug jau mūs išniekini būdą;
  7. O dėl ko tu taip lietuvninką nabagėlį
  8. Išdarkai, jo šelmystes visas pasakydams ?
  9. Ar nedabojai, kad visi taip elgiasi būrai?
  10. Švėds, maskolius, lenks ir žyds kitaip nepadaro,
  11. O ir vokietis, prancūzui «vui» pasakydams,
  12. Taip kaip tikras koks prancūzas moka prigauti.
  13. Juk ir tu, gaidau, šaltyšium dar nepastojęs,
  14. Su kitais draugais linksmai mokėdavai elgtis.
  15. Ei kieksyk, su mumis tamsoj į girę nučiuožęs,
  16. Padarynėms, kaip mes, visokius vogdavai uosius!
  17. Ale beje tu vis kytriai prisivogti mokėjai;
  18. Todėl ir vartai tave dar niekados nenutvėrė.
  19. O štai mus nabagus glūpus (tikt gėda sakyti)
  20. Jau tieksyk ir taip aštriai liesininks koravojo,

125 psl.

  1. Kad, manding, klastuot ir vogt jau reiks pasiliauti."
  2. "Rods, - tarė Selmas, - nei vienam klastuot nepareitis,
  3. O lietuvninkams dar juo daugiaus nepritinka.
  4. Žinot juk visi, kaip kožnas Lietuvą giria
  5. Ir kaip daug svetimų žmonių, kad mus pamatytų,
  6. Iš visų kampų šio svieto jau susibėgo.
  7. Ne tikt vokiečiai visoki mus pažiūrėti,
  8. Bet ir daug prancūzų mus mylėt susirinko;
  9. Taip kad ir lietuviškai kalbėdami valgo
  10. Ir jau rūbais mūs, kaip mes, vilkėti pagavo;
  11. Tikt margų marginių dar nešioti nedrįsta.
  12. Taigi pameskim jau tokį netikusį būdą,
  13. O viernai visur ir viežlybai pasielkim,
  14. Taip jau ir svetimi mus būrai girt nesigėdės.
  15. Juk mums dievs aštriai, kaip žinom, zokaną duodams,
  16. Draudęs yr klastas visas ir visą vagystę
  17. Ir nei šiaip, nei taip prigaut mums nedavė valią.
  18. Kad Dočys ar Joks Mykolui pavagia stungį,
  19. Ar kad Kekė, ką neviežlybai panorėjus,
  20. Su klasta slaptoms Katrynos atima ražą,

126 psl.

  1. Tai jau didis grieks; ne, taip užsigeisti netinka.
  2. Ei kas tai per grieks, kad kartais didelį rąstą
  3. Šis ar tas, ar ans pasikirtęs pradeda skaldyt
  4. Ar kad aužuolus šulnus durnai sukapojęs
  5. Duoną kept ar ką džiovint į kakalį kiša!
  6. Ar nebūt ir keras koks tam reikalui tikras,
  7. Ar kūlelis, iš žagarų sausų padarytas?"
  8. "Jaugi gana, kaimynai! - Pričkus šaukti pagavo,
  9. Kas krivulei reik, išmanomai pasisakėm,
  10. Bet, kas dar žiemai reikės, trumpai pasakykim.
  11. Žinot, kad ugnis, kurią mes skildami darom,
  12. Daug naudos ir daug iškadų gal padaryti.
  13. Kad, pasikūręs ją, kuklius ar šiupinį verdi
  14. Ar kad, kepdams ką gardžiai, pas kaminą sėdi,
  15. Tai tau iš drūtų minkšti pasidaro kąsniai.
  16. Ei koktu dūšelei, kad didei prisivargęs,
  17. Susnigts argi sulyts pas šiltą kakalį traukies
  18. Ir mylėdams jį pamaži jau pradedi snausti.
  19. Ar negerai, kad dievs ugnelę mums dovanojo?
  20. Bet ir malkos reik, kad nori stubą pašildyt

127 psl.

  1. Ar kad kokį sau prisikaitęs šutini puodą.
  2. Mislyk tikt, kas būt iš mūs, kad virt užsigeidę,
  3. Kas mums reik, nei šio, nei to nerastume sviete.
  4. Tai jau kiauliškus reikėtų jovalus ėsti.
  5. Ogi ką veiktumbim, kad kuočės, peršalę smarkiai,
  6. Užkakalės šiltos nerastumbim pasislėpti,
  7. Bet nei žvėrys ant laukų bėginėdami vargtum?
  8. Taigi nevenk, žmogau, kassyk, kad viralą verdi
  9. Ar kad šildytis kytriai pas kakalį timsai,
  10. Tam dėkavot, kurs ugnį tau ir šilumą davė.
  11. Ale nepykit, kad aš jums, kaip puolasi šulcui,
  12. Dargi daugiaus, kas reik, trumpu žodžiu pasakysiu.
  13. Tas ugnies skaistums, kursai mums žibina stubą
  14. Ir, kad verdam ką, valgius iššutina puode
  15. Ar žiemos čėse, kad reik, mums kakalį šildo,
  16. Ta liepsna, klausykit tikt, kad mes nedabojam,
  17. Daug, ak, daug iškadų gal ūmai padaryti,
  18. Taip kad jos smarkums, tamsoj pasikėlęs,
  19. Ne tiktai mūsų būriškas sudegina šėtras,
  20. Bet ir poniškus butus supleškina greitai.

128 psl.

  1. Juk girdėjot, kaip dusyk puikiam Karaliaučiui
  2. Dėl raspustos ir sunkių griekų pasidarė.
  3. Argi nematėte jau daug tokių nabagėlių,
  4. Ubagais einančių, kurius sušutino liepsnos?
  5. Tūls iš jų sau pats, be proto kakalį kurdams,
  6. O kits, taukus spirgindams, susvilino namą.
  7. O kiek sykių glūps ir nuopertas savavalninks,
  8. Pypkį sau užsidegęs, tarp šiaudų nusibasto
  9. Ir, žėlėk dieve, taipo supleškina kiemą,
  10. Kad iš viso tikt vos gals tvoros pasiliekti.
  11. Taip paskui toks neprietelius, iškadą padaręs,
  12. Ir nei koks baisus razbaininks sviete nerimdams,
  13. Jau pasislėpt ir šen, ir ten tikt bėga, tikt bėga.
  14. Taigi dabar bylinėk su juom, taip ubagu tapęs.
  1. Argi netyrėte, kaip mūsų mylimą Krizą
  2. Pernai neprietelius Dočys susvilino visą?
  3. Tas širdings žmogus, kaimynu mūsų bebūdams,
  4. Kožną vis lietuviškai mylėdavo sėbrą.
  5. Ypačiai ir labiaus šeimyną jis savo mielą,
  6. Kaip save patį čėdydams, mylėt nepatingo.

129 psl.

  1. Darbą nei vienam jisai n'uždėdavo sunkų,
  2. O prisidirbus kiekvienam, kaip reik gaspadoriui,
  3. Vis gardžiai keptus ir virtus duodavo kąsnius.
  4. Tikt dyvai klausyt, kad Lauras, mūs pakamorė,
  5. Krizo kelnores ir kuknę pradeda garbint.
  6. To žmogaus namelius Dočys kaip jau paminėjau,
  7. Pypkį sau užsidegęs ir kirmyt nusibastęs,
  8. Naktyj prieš gaidžius taipo supleškino pernai,
  9. Kad iš namo jo vos kuolas viens pasiliko.
  10. Ak mano kaimynučiai, ak širdingi broleliai!
  11. Aš dėl dievo jus meldžiu, n'užmirškite Krizo;
  12. Ir kad jums jisai pasiklonios, ubagais eidams,
  13. Ben nepadyvykit jam, jo pamatydami skrandą,
  14. Ir kad jis Tėvemūs skaitys, nebarkite biedžių.
  15. Nės kas naktyj jam, žėlėk dieve, pasidarė,
  16. Tai mums per pietus kasdien dar gal nusiduoti,
  17. Kad mes, kaip tūls vokietis, prastodami dievą,
  18. Šelmystes padaryt, klastuot ir vogt nesiliausim.
  19. Taigi mokinkis, miels žmogau, čėsu pasirūpint,
  20. Kaip žiemavojant tau reikės kasdien pasielgtis.

130 psl.

  1. Šąlant be šiltos stubos išbūt negalėsi,
  2. O šaltos kuršolės srėbt ir surbt nenorėsi.
  3. Todėl tankiai tau reikės ugnies prasiskilti
  4. Ir ąsuočių ant ugniavietės pastatyti.
  5. Tikt, minau, saugokis, kad, sau kakalį kurdams
  6. Ir pasikepdams ką bei skanų viralą virdams,
  7. Nei save patį, nei kitus draugus nepažeisi.
  8. Juk girdėjai, kaip Dočys ansai savavalninks,
  9. Krizui negandas, vargus ir gėdą padarė.
  10. Todėl nemiršėk kasdien į kaminą žvilgtert
  11. Ir kytriai krapštyt, kad suodžių kas pasidarė.
  12. O stuboj nevalia sukraut ant kakalio skiedras.
  13. Šiukštu čia džiovint ar džiaut ben pagalį vieną.
  14. Žinot juk visi, kokį mes urdelį turim
  15. Ir kaip vyriausybė tą ketina pakarti,
  16. Kurs kaip kietsprandis šaltyšiaus žodį paniekins.
  17. Bet ir tai negerai, kad kartais ko pasigedęs
  18. Naktyj į tamsius kampus su žiburiu kopi
  19. Ar ant vaikpalaikių, kaip tėvui reik, nedaboji."
  20. Pričkui taip šaltyšiškai būrus bemokinant,

131 psl.

  1. Štai ant ūlyčios toksai pasidarė šūvis,
  2. Kad ir žemė su visais daiktais padrebėjo,
  3. O stuboj langai, naujai taisyti, sudrisko.
  4. Kožnas šūvį tą girdėdams taip nusigando,
  5. Kad apgaišę tuo keli po suolu nupuolė;
  6. Bet kiti tarp jų, daugiaus turėdami proto,
  7. Iš stubos Plaučiūno tuo kūliais išsirito
  8. Irgi bekapanojant ant kiemo Duraką rado.
  9. Nės Dočys varnienos ėst permier užsigeidęs,
  10. Biedžiui tam glūpam loduotą puloką davė,
  11. Liepdams, kad jam tuo nušautų dvylika varnų.
  12. Duraks, paikas vaiks, gaspadoriaus savo paklusęs,
  13. Varnų mušt tuojaus kiek; reik su puloku bėgo.
  14. Štai, ant kraiko jis išvydęs didelę varną,
  15. Šovė taip durnai, kad šaudams uždegė skūnę
  16. Ir kaimynų tuo visas supleškino trobas;
  17. Bet ir Duraką puloks perplyšdams pagadino.
  18. Tokiai negandai, žėlėk dieve, nusitikus,
  19. Tuo pons amtsrots su tarnais visais pasirodė
  20. Ir tyrinėdams klausė, kaip ugnis pasikėlus.

132 psl.

  1. Štai kiekviens, širdingai verkdams irgi dūsaudams,
  2. Dočio neprieteliaus ir varnų jo paminėjo.
  3. Amtsrots su tarnais, kalbas girdėdami tokias,
  4. Dyvijos didei ir Dočį bardami spiaudė.
  5. Bet dar to negana. Raspustą reik koravodint.
  6. Todėl su lenciūgais jį drūtai surakino
  7. Ir surakintą taip ant rogių nuvežė sūdyt.
  8. Po penkių dienų daugums susirinko sūdžių
  9. Ir daugybę liudininkų tuojaus suvadino.
  10. Štai tuo Milkus ir Enskys su Bleberio žentu,
  11. Lauras ir Laurienė, Kekė su Pakuliene
  12. Liudyt ir ant Dočio skųst anksti nukeliavo.
  13. Taipgi dabar visiems jau viežlybai susirinkus,
  14. Dočį provninkai atvesdint urdelį davė.
  15. Jis didei dūsaudams provninkams pasirodė.
  16. Ponai klausė jį, kaip sūdžioms reik tyrinėti,
  17. Kad jie provą nor kožnam vertai padaryti;
  18. O ir liudininkai visi, provon suvadinti,
  19. Liudijo taip vertai, kad ponai liudymą gyrė.
  1. Bet Dočys girdėkit tikt, rankas įsirėmęs,

133 psl.

  1. Provninkams visiems nei gero nedavė žodžio.
  2. "Kas jums rūp, - tarė jis, - jūs provninkai maloningi,
  3. Kad, varnienos kartais aš išsikept užsigeidęs,
  4. Varnų ben porelę sau pietums nusišauju?
  5. Ar nepavelijo gaišint jas mūsų karalius?
  6. Tarp lietuvninkų daug yr išdykusių būrų
  7. Ir bernų daug yr, kurie tą niekina valgį;
  8. O man vis viens miers, kad tikt mėsos prisivalgau.
  9. O jūs biedžiui man kąsnelį tokį pavydit?
  10. Ar ne gana, kad aš jums varnų nunešu kojas
  11. Ir, kaip būrui reik, sugavęs dvylika žvirblių,
  12. Galvas nusuktas kasmets jums duot nesistengiu?
  13. Taigi ben irgi manęs ben kartą jau susimilkit,
  14. Kad aš iš bėdos, gaivindams savo dūšelę,
  15. Varnų ben kelias išsikept kasmets nusišaudau.
  16. Juk jūs, ponai, mus, būrus, jau taip nustekenot,
  17. Kad paskiaus mums ėst reiks žiurkes irgi pelėdas."
  18. Pričkus su kitais šaltyšiais, Bleberio sėbrais,
  19. Dyvijos didei, dyvus girdėdami tokius.
  1. "Ak, - tarė viens tarp jų, - toktu su mūsų gadyne,

134 psl.

  1. Kad savavalninkai, drausmės n'atbodami ponų,
  2. Sau ir artymui biednam iškadą padaro.
  3. Ar ne gana pons amtsrots mus, kaip tėvs pamokindams,
  4. Draudęs yr su pūčkoms ant padvarijų šaudyt?
  5. O kieksyk kunigai, mišias laikydami, barė,
  6. Kad mes ponams, kaip mums reik, klausyt nenorėjom.
  7. Taigi dabar žiūrėkit tikt, kas mums pasidarė!
  8. Ak Dočy, Dočy, tu mūs klausyt nenorėjai,
  9. Kad tave mes visi viernai graudendami barėm!
  10. Rods, žėlėk dieve, mūs viešpatys maloningi
  11. Būrą, vis pinigų daugiaus norėdami, lupa.
  12. Kad Dočys porelę varnų kept nusišauja
  13. Ar čerpėj nešvankią jų sau sutina mėsą,
  14. Rods negražu girdėt ir būrui didelė gėda.
  15. Ale ką veiks žmogus stokodams ir badu mirdams?
  16. Dėl bėdos juk kartais daug dyvų nusiduoda.
  17. Tikt permier negerai, kad kuočės glūps savavalninks
  18. Šaudydams durnai kitiems supleškino namą."
  19. Taip visiems besiskundžiant vakmistras atsibastė
  20. Ir šaltyšiams į Karaliaučių paliepė rengtis.

135 psl.

  1. Tuo pilvots Kurpiūns, vyriausias jų pakamorė,
  2. Vakmistrui pasikloniodams kepurę nuvožė
  3. Ir, kas tarnui reik, atlikt viernai pažadėjo.
  4. Taip po tam jisai, suvadinęs dvylika šulcų,
  5. Urdelį davė po penkių dienų pasirodyt.
  6. Tuo jie visą Vyžlaukio sujudino valsčių,
  7. Taip kad iš visų pašalių susirinkę būrai
  8. Nei koks skruzdėlyns visur kribždėti pagavo.
  9. Rods taip reikia padonams ponams savo paslūžyt
  10. Ir atlikt viernai, kad juos jų spaudžia malonė.
  11. "Ak, - tarė Lauras, viežlybus žodžius pasakydams, -
  12. Ak, katrul jau čėsas mūsų nelabs nusibastė!
  13. Kožnas juk žioplys, vargdienių nugarą lupdams,
  14. Savo malonę dar iškelt ir girt nesigėdi.
  15. Kaspars (juk visi pažįstat Kasparą smarkų),
  16. Tas nevidons baisus, vis poniškai pasipūtęs,
  17. Nei erškėtis koks nabagėlį gandina būrą;
  18. O jo dumčius Daugkalba, toks jau balamūtas,
  19. Rėkaudams vis nei gaidys savo skiauturę rodo.
  20. Ak, kaip maž tokių, kurie, valdydami svietą,

136 psl.

  1. Gailis savo žmonių kaip reik ir atmena dievo."
  2. "Tu, - tarė Pričkus jam, - saugokis Kasparą kibint
  3. Ir tylėk, kad dumčius jo tau muša per ausį.
  4. Dumplės yr naudingas daikts į kaminą pūsti,
  5. Bet prieš vėjus pūst dar jos niekados nederėjo
  6. Ir debesių greitų žingsnius stabdyt negalėjo.
  7. O ar gal ereliui žvirblis glūps prisilygint,
  8. Ar bloga varlė prieš liūtą didelį stengtis?
  9. Taigi dabokis su ponu pasipūtusiu šūtyt
  10. Ir laikyk savo snukį, kad kalboj nepariktų."
  11. Tuos žodžius visiems gi begirdint ištarė Pričkus
  12. Ir, į kailinius išverstus tuojaus įsinėręs,
  13. Amtsroto javelius iškultus į Karaliaučių
  14. Su kitais viernais šaltyšiais nuvežė greitai.
  1. Bet ir vakmistrui pons amtsrots buvo paliepęs,
  2. Kad ir jis su Pričkum ant pinigų padabotų.
  3. Nės to amtsroto šykštumas buvo be soties,
  4. Ir kad kartais jis vargdieniui duodavo grasi,
  5. Tai tuo tris naktis dėl to miegot negalėjo;
  6. O, išaušus jau, taip daugel ašarų verkė,

137 psl.

  1. Kad jo slūginės ir bernai visi nusigando.
  2. Tarnas jo Šlapjurgis su merga Susukate
  3. Sako, kad jisai dėl to taip ubago baidos,
  4. Kad jam naktyj apmauduot ir verkt nereikėtų;
  5. Nės jam šilings duots sapne kaip grieks pasirodo
  6. Ir tamsoj vis ik išauštant gandina žiedžių.
  7. Bet dumčiuks jo, kurs kasdien jam patalą kloja
  8. Ir kasnakts, kad kožnas jau sau miegt įsigūžtęs,
  9. Skarbus sergėt tur, penkias liktis užsidegęs,
  10. Sako, kad jo pons daugsyk didei nusigandęs
  11. Irgi drebėdams prieš gaidžius iš patalo šoka.
  12. Nės prieš gaidgystę vis jam bilduks pasirodo
  13. Ir jo skrynę su skarbais į kaminą velka.
  14. Todėl jis kasryts, kad jau vėl užteka saulė,
  15. Klūpodams kaip tikras nars pas atdarą skrynę,
  16. Už išlaikymą skarbų Tėvemūs pasiskaito.
  17. Todėl irgi dabar šaltyšiams į Karaliaučių
  18. Dergiant su karališkais grūdais nukeliavus,
  19. Verkė jis kasdien ir naktyj rimt negalėjo.
  20. Kartais keikė taip, kad jo vaikai nusigando,

138 psl.

  1. O vėl kartais iš knygelių poterius imdams
  2. Irgi dūsaudams pas knygas aukštyn pažiūrėjo.
  3. Taipgi bevargstant jam ir gėdiškai bedejuojant,
  4. Štai viens jo tarnų pargrįžęs jam pasirodė
  5. Ir pasikloniodams, kaip tarnui reik pasikloniot,
  6. Jam kupčelninko Mikolo gromatą davė.
  7. Amtsrotui laiškus atplėšiant irgi beskaitant,
  8. Štai ir Pričkus jau parčiuožęs iš Karaliaučiaus,
  9. Ale dūsaudams ir liguostas jam pasirodė;
  10. Nės jau žilas buvo žmogus ir sirgdavo tankiai.
  11. Amtsrots, tris žakus naujų skarbų pamatydams,
  12. Vėl atsigavo ir sunkiai dūsauti paliovė.
  13. Bet kaip jo tarnai, kiek yr, surokuoti pagavo,
  14. Štai kokia nečėstis! Šilingo pasigedo
  15. Amtsrots dėl iškados tos taipo nusigando,
  16. Kad per visą naktį vėl miegot negalėjo,
  17. O, išaušus jau, taipo sumušdino Pričkų,
  18. Kad vos tris dienas sulaukęs numirė biedžius.
  19. Bet ir vakmistrui taip smarkiai mušė per ausį,
  20. Kad ir jis penkias dienas ant patalo sirgo;

139 psl.

  1. O būrus visus, kurie jo pardavė grūdus,
  2. Liepė todėl pliekt, kad jie pasivėlinę buvo
  3. Ir tiek rūpesčių sunkių jam buvo padarę.
  4. Tai, broleliai, tai visa šio svieto malonė!
  5. Tiek nusipelnom, kad viernai atliekame slūžbą!
  6. Juk jau, kas tikt nor, tas būrišką nabagėlį
  7. Stumdo šen ir ten nei kokį šunį nevertą.
  8. "Tič, - tarė Selmas, - ne per daug dėl to nusiminkim!
  9. Juk be dievo sviete nieks negal nusiduoti.
  10. Ponai žemės šios negal be jo ponavoti,
  11. O mes būrai vėl be jo negalime vargti.
  12. Kožnas tur, kaip dievs jam skyręs yr, pasikakint.
  13. Tas, kurs užgimdams aukštai kaip pons atsisėdo,
  14. Mislyt tur, kad jį tenai miels dievs pasodino;
  15. O tasai, kurs užgimdams būru prasidėjo,
  16. Gėdėtis vyželių būriškų neprivalo,
  17. Kad tikt viežlybai kaip reik atliekt savo darbus
  18. Ir labiaus, kad jis širdingai bijosi dievo.
  19. Tu savavalninke didpilvi, vis pasišiaušęs
  20. Ir nei žaibas koks žaibuodams gandini būrą,

140 psl.

  1. Ar tu ne taip jau kaip biedžius toks prasidėjai,
  2. Ir moma taip tau, kaip jam, pasturgalį šluostė?
  3. Kas tau liepė vargdienį nuliūdusį spardyt
  4. Ir pasidžiaugt dėl to, kad jis vaitoja dejuodams?
  5. Dievs ant sosto prakilnaus tau paliepę sėstis
  6. Ir piktus koravot bei baust tau įdavė šoblę;
  7. Bet teisiuosius kirst ir durt tau nedavė valią.
  8. Taigi dabokis, aštrų kardą savo pakeldams,
  9. Kad n'įžeistumbei tau klausantį nabagėlį.
  10. Ale matau, kad tu, tyčioms akis užsimerkęs,
  11. Vieryt jau bijais, kad dievs visur tave mato
  12. Ir kad kartą jis atdengs tavo visą raspustą.
  13. Tič tikt, ik sūdžia šio svieto tau pasirodys
  14. Ir ponus taip, kaip ir mus, sūdop suvadinęs,
  15. Algą kiekvienam, kaip pelnęs yr, sudavadys.
  16. O jūs vargdienėliai, jūs vyžoti nabagai!
  17. Jūs baudžiauninkai, bernai ir kaimenių kerdžiai,
  18. Ir kas dar daugiaus yr stenančių nabagėlių,
  19. Ramdykit ben ašaras irgi paliaukite verkę!
  20. Žinom juk visi, kas pernai mums pasidarė,

141 psl.

  1. Kaip, žėlėk dieve, pons amtsrots mūsų nabašninks
  2. Numirdams nuoglai mums raudą didę padarė.
  3. Ak, pon amtsrot, ak, dėl ko mums numirei pernai?
  4. Žinot juk, kaip mes, per daug raudodami biedžiai,
  5. Ak, žėlėk dieve, baisingą sukatą gavom,
  6. O daugums, užkimęs jau, kalbėt negalėjo.
  7. Ogi dabar, kad vėl iš naujo verkt nesiliausim
  8. Ir ilgiaus nesvietiškai vaitodami kauksim,
  9. Tur mūs akys iškirmyt ir kūns nusidovyt.
  10. O kas bus paskui, kad jau gyvent nederėsim
  11. Irgi karaliui, kas mums reik, atlikt negalėsim?
  12. Ūkius mums atims ir nešt lieps ubagų krepšą.
  13. Taigi nešūtykim, kad ponai skiauturę rodo
  14. Ir velnių vardus kasdien rokuodami keikia.
  15. Dievs kiekvieną kartą ras, kaip yr pažadėjęs,
  16. Ir kožnam atlygins, kaip jis yr nusipelnęs.
  17. Jaugi gana šiamsyk vaitojus irgi dejavus!
  18. Skirkimės irgi namo, tiesiog vandruot n'užsimirškim.
  19. Tikt girdėkit, kaip ant mūs jau barasi moters,
  20. O vaikai ant ūlyčių bėginėdami klykia.

142 psl.

  1. Jaučiai su arkliais ir karvės pašaro stena;
  2. O paršingos kiaulės bei išalkusios avys
  3. Su kitais daiktais į mus žiūrėdami verkia.
  4. Jau pargrįžtam jus gaivint; ben meldžiami laukit!
  5. Gausit, kas jums reik, ir šiandien dar prisiėsit.
  6. Žinom juk, kaip reik bandelę mylimą sotint
  7. Ir kiek sykių ją per dieną reikia pagirdyt."
  1. "Rods, - tarė Lauras, - rods taip reik gyvent gaspadoriams,
  2. Kad jie nor gyvent kytriai ir pilnavot ūkius.
  3. Vokiečiai lietuvninką per drimelį laiko,
  4. O prancūzpalaikiai į jį žiūrėdami šypsos.
  5. Šypsos rods, o tik mūsų šauną garbina duoną
  6. Ir dešras rūkytas su pasimėgimu valgo.
  7. O štai, jau lašinių lietuviškų prisiėdę
  8. Ir mūs alų su gvoltu jau visą sugėrę,
  9. Viežlybus lietuvninkus išpeikt nesigėdi.
  10. Tu prancūziškas žioply su šveisteriu storu
  11. Ir kas dar daugiaus susibastėt Lietuvą vargint,
  12. Kas jums liepė mus ir žmones mūsų paniekint?
  13. Ar negalėjot ten pasilikt, kur jus nuperėjo

143 psl.

  1. Ir varles bei rupuižes jus ėst pamokino?"
  2. "Ai, - tarė Selmas, - tu perdaug pasakai prancūzams.
  3. Juk žinai, kiekviens žioplys tur savo davadą.
  4. Mes lietuvninkai barščius ir šiupinį skanų
  5. Su lašiniais gardžiais išvirtus girdami valgom;
  6. Ir šulnų dešrų, lietuviškai padarytų,
  7. Dar, kad turim tikt, nei šiaip, nei taip nenugrisom;
  8. Ne, nenugrisom dar, bet vis daugiaus užsigeidžiam!
  9. Kad prancūzpalaikis, riebių varlių prisiėdęs,
  10. O lietuvninks, žirnių bei lašinių prisivalgęs,
  11. Kaip krikščionims reik, dosningo n'atmena dievo,
  12. Tai taip viens, kaip kits neverts, kad plutą nukąstų.
  13. Žalis su dvyliu, su margiu irgi su palšiu
  14. Yna, kad nor ėst, šiaudų pamatydami kūlį;
  15. O kad iš tikros širdies jiems primeti pluoštą,
  16. Tuo su liežuviu jį krimst į gomurį traukia
  17. Ir savo šiaudus vis į mus žiūrėdami braškin.
  18. Ak kad jie lietuviškai kalbėti galėtų,
  19. Dar už dovaną tą stalde didei dėkavotų.
  20. Vasarą rods kita, kad pievų žydi žolelės

144 psl.

  1. Ir kad kožnas daikts, lauke savo pašarą krimsdams,
  2. Su pasimėgimu valgo ir linksmai šokinėja.
  3. Bet kad rudenis ir žiema jau pradeda rūstaut
  4. Ir visi daiktai, baisybių tų nusigandę,
  5. Slepias ir pasislėpę graužia savo zopostą,
  6. Tai jau ne miera ką skirstyt ar pasisavint,
  7. Bet užger reik pr'imt, kaip duoda dievs padalydams.
  8. Žinom juk ir jau daugsyk ištirdami matėm,
  9. Kaip gyvi daiktai, kad šaltis jau pasipurtin,
  10. Slapos ir pilvus skūpai maitindami kramto.
  11. Varlės su žuvimis, vėžiai su savo vėžyčiais
  12. Ir kas dar daugiaus po ledu gyvendami snaudžia
  13. Ar kas giriose sumišai bėginėdami vargsta,
  14. Vislab rods žiemos čėse savo pašarą randa;
  15. Nės dosningas dievs kiekvieną žino pasotint;
  16. Ale su pilnoms saujoms mus vis šert nežadėjo.
  17. Taigi nereik tuojaus nusimint, kad mūsų zopostas
  18. Ant laukų menks rodos ar pasimažina greitai.
  19. Juk ne pirmas mets, kaip mes gyvendami vargstam,
  20. Irgi ne pirmas sykis jau, kaip šiupinį verdam.

145 psl.

  1. Daug išleidom jau skūpų pavasario čėsų,
  2. O kiek vasarų bei visokių rudenių matėm!
  3. Klauskit tik senuosius, jūs glūpieji bebarzdžiai,
  4. Ir girdėkit, ką jie jums pasakys prisivargę.
  5. Jūs, vaikai glūpi, dar svietą šį nepažįstat,
  6. Bet nei žindyti paršukai vis šokinėjat.
  7. Dar ir jums ateis vargingos jūsų dienelės,
  8. Kad pamaži, lėles ir žirgus savo pametę,
  9. Iš bėdos pelnytis ką nusitversite darbus.
  1. Mes, surukę diedai, mes gi, kuproti nabagai,
  2. Mes taip jau, kaip jūs, ant ūlyčių šokinėjom
  3. Ir taip jau, kaip jūs, savo jauną vasarą šventėm.
  4. Ar tikėjoinės, sulaukę rudenį kumpą,
  5. Taip ūmai nusidovyt irgi pablogt taip greitai?
  6. Ak, kaip veikiai žmogiškos nudyla dienelės!
  7. Kožnas viens žmogus, taip pons, kaip būrs, prasidėdams
  8. Ir vargingai užgimdams tikt pumpurą rodo,
  9. Ik po tam tikrai, kaip dūšiai reik, prisižindęs
  10. Auga be rūpesčių, kasdien iš pumpuro kopdams.
  11. Ale su viena diena žiedelis dar nesirodo,

146 psl.

  1. Bet reik daug dienų, ik pumpurs jo prasilukštin
  2. Ir savo paslėptą grožybę visą parodo.
  3. O vei silpnas daikts vos vos žydėti pradėjo,
  4. Štai jau ir vargai tuojaus jį pradeda stumdyt.
  5. Žinom juk visi, kaip mums biedniems pasidarė,
  6. Kaip mes, vaikesčiais glūpais dar būdami, žaidėm.
  7. Ak, kur dingot, ak, jūs jaunos mūsų dienelės!
  8. Rudenis ir žiema grožybes jūsų sudarkė,
  9. O mums, diedams, jau vainiką žilą nupynė.
  10. Vei, broleliai, seną vėl nulydėjom metą
  11. Ir visokius jo vargus taip jau nulydėjom.
  12. Ką mums naujas mets ir vėl atkopdama saulė,
  13. Kad mus sviete dievs laikys, toliaus sudavadys,
  14. Dar ikšiol nenumanom ir žinoti negalim.
  15. Ant laukai šalti, kurių mes nugarą minkštą
  16. Vasarą rėžėm ir grūdelius bėginėdami barstėm,
  17. Dar su ledais ir su pusnynais miegt užsikloję
  18. Irgi nerodo, ką mums dievs dosnings pažadėjęs
  19. Ir surokavęs yr, kaip mes dar sviete nebuvom.
  20. Bet pamatysim, kad jau vėl su padėjimu dievo

147 psl.

  1. Vasara rodysis, ir mes vėl šilumą jausim.
  2. Čėso reik, to čėso tikt kantriai palūkėkim
  3. Ir, ik dirvos vėl ką duos, palūkėt nepailskim.
  4. O tu miels dieve, tu dangiškas geradėji!
  5. Tu pirm amžių, kaip mes dar dūmot negalėjom,
  6. Jau išmislijai, kaip kartą mes prasidėsim
  7. Ir ko mums reikės, kad šviesą šią pamatysim.
  8. Tu mums sąnarius ir ūmus visus dovanojai
  9. Ir sudavadijai kiekvieną reikalą mūsų.
  10. Tu dienas verksmų bei džiaugsmų mūsų paskyrei
  11. Irgi nulėmei jau kožnam ilgumą dienelių.
  12. Štai vėl čėsai senojo pasibaigusio meto
  13. Ir visokios priespaudos su tavo pagalba
  14. Jau nusidovijo, biedžius mus raudinę tankiai.
  15. Ak niekingi jūs džiaugsmai šiltos vasarėlės!
  16. Jūs žolelės blizgančios su savo grožybėms!
  17. O ir jūs paukšteliai su saldžiais alasėliais!
  18. Ar kas dar daugiaus pas mus savo vasarą šventėt,
  19. Jūs neprivalėt rūpintis, pas mus atsilankę,
  20. Kaip maitinsitės ar kur šėtras savo sutversit,

148 psl.

  1. Ir nei art, nei sėt, nei ką suvalyt neprivalėt;
  2. Nės jums dievs taip dovytis ir dirbt nepaskyrė,
  3. Bet be rūpesčių jus išlaikyt pažadėjo.
  4. Mes griešni siratos, mes biedni nabagėliai
  5. Rods valnybės jūsiškos pasidžiaugti negalim.
  6. Išgi mažų dienų mus skaudžios vargina bėdos
  7. Ir iki mirštant mūčyt mūsų dūšias nesiliauja.
  8. Taip, kaip žinom, ir jau vėl pasibaigusį metą
  9. Tuo po Velykų, maisto dėl, trūsinėti pradėjom
  10. Ir daug prakaito per visą vasarą mielą
  11. Dirbdami nuo karštų veidelių mūsų nušluostėm,
  12. Ik zopostėliui ką susirinkom ir pakavojom.
  13. Taipgi dabar, jau rudenį su svodboms nulydėję
  14. Ir kaimyniškai bei viežlybai pasidžiaugę,
  15. Rūpinkimės zopostą dar pasilikusį čėdyt
  16. Ir kad ką gardžiai pasikepsim ar išsivirsim,
  17. Vis rytojaus ir kitų dienų paminėkim.
  18. Nėsa dar ilgs pažygys, iki vėl vasarėlę sulauksim
  19. Ir šviežius valgius į puodus kraudami virsim.
  1. Nugi dabar vėl skirkimės ir su padėjimu dievo

149 psl.

  1. Skubinkimės savo padarynes pamaži pasiprovyt;
  2. Nės saulelė vėl pusnynus pradeda gandint
  3. Ir jau vieversiai linksmai lakstydami čypsi.
  4. Vei, vasarėlė jau pamaži prisiartina miela
  5. Ir, kas mūsų zopostams reiks, vėl žada parūpint.
  6. Bet be tavęs, tu dangiškasis mūsų tėtuti,
  7. Nieks negal mums tekt, ką miela vasara žada.
  8. Ką mums mačys priprovos, ką mūsų trūseliai?
  9. Ar kad, sėtuves ir naujus noragus nusipirkę,
  10. Art išsitrauksim ir grūdelius kaip reik pasisėsim?
  11. Vislab bus niekai, ką veiksim argi pradėsim,
  12. Kad žegnojanti rankelė tavo negelbės.
  13. Tu mus išlaikei per visą prašokusį metą,
  14. Tu dar ir toliaus mus išlaikyti galėsi.
  15. Ką mums vasara duos, mes rods numanyti negalim,
  16. Bet tu jau žinai, kiek mums reikės, surokavęs.
  17. Mes glūpi daiktai n'išmanom tavo davadą;
  18. Ir tavo mislys neigi bedugniai mums pasirodo,
  19. Kad mes kartais per giliai pasidrąsinę žiūrim.
  20. Taigi, tėtuti, toliaus už kožną reikalą mūsų

150 psl.

  1. Rūpink tėviškai, kad vėl jau vasara rasis
  2. Ir mes vėlei ant laukų trūsinėdami vargsim."

Klausimai: Žiemos rūpesčiai

1. Kaip žiemos dalyje aprašoma gamta ir kaip būrai nusideda?

Rodyti atsakymą

Ežerai užsideda langus, „lygiai kaip antai stikliorius įdeda stiklą“, pušynai stovi „nei puderuoti ponačiai“, o nuogi žagarai po jais dreba „būriškai“. Net peizaže matyti tas pats padalijimas į ponus ir būrus. Tarp žmonių tvarkos irgi nedaug: būrai veža miško sargams kumpio ir juos nugirdo, paskui vagia liepas ir pušis, o per baudžiavą apvagia vienas kito krepšelius. Pričkus sako, kad vagiančio svetimšalio jis nesistebi; skaudu, kai lietuvninkas nepaiso, „kad Krizas Krizą prigauna“, ir dar giriasi vagystėmis per vaišes.

Rašiniui: GamtaDoraKaltė

2. Kaip Dočys gina save teisme ir ką į tai atsako šaltyšiai?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: KaltėBūrai ir ponaiDora

3. Kaip baigiasi „Metai“ ir kodėl pabaigoje nėra atomazgos?

Rodyti atsakymą

Lauras užsipuola prancūzus ir vokiečius, kurie šaiposi iš lietuvninkų, o patys mielai valgo jų duoną ir dešras. Selmas jį pataiso: prancūzas, prisiėdęs varlių, ir lietuvninkas, prisivalgęs lašinių, jeigu pamiršta Dievą, abu „neverts, kad plutą nukąstų“. Paskui Selmas senųjų vardu kalba apie prabėgusią jaunystę, o jo kalba virsta malda: Dievas išlaikė per praėjusius metus, išlaikys ir toliau. Pabaigoje saulė vėl tirpdo pusnynus, čypsi vieversiai, ir vėl reikės vargti laukuose. Siužeto, kuris turėtų atomazgą, poemoje nėra; poemą laiko metų laikų, darbų ir žmogaus amžiaus ratas.

Rašiniui: DarbasGamtaTikėjimas

4. Kodėl šykštus amtsrotas, pasak poemos, kartais tris naktis negalėdavo miegoti?

Pasirink atsakymą

Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.

Tekstas: Vikišaltiniai (lt.wikisource.org). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.