Šaltuos miškuos numirę lapai šlama.
Į skurdų apsiaustą supiesi.
Ir medžiai – toki pat benamiai
Išdžiūvusias rankas tau tiesia.
Gyvenimas – daina žiogelio
Į purvą kruviną suminta.
Todėl ir beržui širdį gelia,
Ir ašaros pušelei krinta.
Sugrįžta jie – į žemę kantrią...
Ir tiek jų daug – prie kūno kūnas...
Kada ir kur sutiksim vienas antrą?
Ak, neįskaitomos žvaigždyno runos!
Nejau gyvenimas sugriautas?
Širdy– perdėm žaizda ir skausmas.
Ir neša, neša kraujo sriautas...
Koki krantai kada priglaus mus?
Penza, 1941.X.
Pusnys
Ak, pusnys, pusnys! Įkyri jos.
Bet kam gi, kam čia guostis?
Uralo saulė – Baškirijos
Tau ašarų nešluostys.
Sustings jos šaltu krištolu
Bestyrančiai prie kelio...
Kur atvedėt, jūs kryžkelės,
Lietuvišką smūtkelį?
Ufa, 1941.XII.30.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.