per gūdųjį mišką,
per svetimą šalį
tu skriski, dainele,
į mylimą kraštą!
Penza, 1941.X.19.
Dagilėlis
Žvarbūs lietūs raižo tartum peiliai.
Dargana rudenė – klampios pelkės.
Dagilėli, ko taip čypsi gailiai?
Ar netekęs draugo, ar išalkęs?
Sibiro jau taigos vėjai kelias,
Greit supūs ledinių snaigių pusnį.
Be pastogės – permirkę plunksnelės.
Kur nakvosi, kur tu svečias būsi?
Aš pakviestau mažąjį paukštelį
Į namelio šilumą pro langą...
Dagilėli, nebturiu namelių,
Svetima padangė mane dengia.
Penza, 1941.X.28.
Vėlinės
Šaltuos miškuos numirę lapai šlama.
Į skurdų apsiaustą supiesi.
Ir medžiai – toki pat benamiai
Išdžiūvusias rankas tau tiesia.
Gyvenimas – daina žiogelio
Į purvą kruviną suminta.
Todėl ir beržui širdį gelia,
Ir ašaros pušelei krinta.
Sugrįžta jie – į žemę kantrią...
Ir tiek jų daug – prie kūno kūnas...
Kada ir kur sutiksim vienas antrą?
Ak, neįskaitomos žvaigždyno runos!
Nejau gyvenimas sugriautas?
Širdy– perdėm žaizda ir skausmas.
Ir neša, neša kraujo sriautas...
Koki krantai kada priglaus mus?
Penza, 1941.X.
Pusnys
Ak, pusnys, pusnys! Įkyri jos.
Bet kam gi, kam čia guostis?
Uralo saulė – Baškirijos
Tau ašarų nešluostys.
Sustings jos šaltu krištolu
Bestyrančiai prie kelio...
Kur atvedėt, jūs kryžkelės,
Lietuvišką smūtkelį?
Ufa, 1941.XII.30.
Ateik!
Daug mėnesių karo praėjo,
Dienų daug lyg tankai sunkių.
Aš dieną ir naktį ilgėjaus
Saulelės tavo akių.
Lyg vakar – prie kiemo vartelių.
Žvilgsniu palydėjai mane...
Nė karto, nė vieno kartelio
Tavęs neregėjau sapne.
Ateik! Nekalbėk, būki rūstus, –
Aš džiaugsiuos tavim ir tokiu.
Tėvynės oro man trūksta,
Saulelės tavo akių.
1941.
Sakalai broleliai
Sakalai broleliai – kur jūs?
Girios ąžuolėliai – kur jūs?
Ar baltoj smiltelėj trūnit?
Girių glūdumėlėj tūnit?
Čia ruduo jau –
aukso šarvais apsidengęs.
Gervių virvės
nuringavo per padanges.
Vidur lauko iškerojo varnalėša.
Mano gimtą brangią žemę
priešai plėšia.
Rudenėlis ir tėvynėj:
Aitriai kvepia šile viržiai...
Vilkis karišką milinę,
Susijuoski standų diržą.
Atklajūnai
vakariniai vėjai plėšos.
Užkerojo mano kraštą
varnalėšos.
Šalta, šalta – be ugnelės,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas paaiškėja paskutiniame eilėraščio „Dagilėlis“ posme?
Rašiniui: TėvynėIlgesys
2. Kokie tautosakos elementai yra eilėraštyje „Sakalai broleliai“ ir kam jie reikalingi?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Eilėraštis prasideda kreipiniais, kaip liaudies daina: „Sakalai broleliai – kur jūs? / Girios ąžuolėliai – kur jūs?“ Sakalai ir ąžuolai reiškia brolius, jaunus vyrus. Gausu mažybinių žodžių (smiltelėj, glūdumėlėj, ugnelės, namučių). Dainų motyvas, kai sesė eina brolių ieškoti, perkeliamas į karą: „Sesė brolių eis ieškoti“. Priešai vaizduojami kaip varnalėšos, užkerojusios kraštą. Per tautosaką karo netektis susiejama su sena tautos patirtimi.
Rašiniui: TėvynėIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.