be namučių.
Atklajūnai vakariniai vėjai pučia.
Sakalai broleliai mano!
Ąžuolai žalieji mano!
Oi, keliai – šakom šakoti!
Sesė brolių eis ieškoti.
Vilko takas – kelias mano,
Jį geltoni lapai dengia, –
Juo nuskriejo partizanai,
Ir šalta mirtis juo žengia.
Penza, 1941.
Stepės
Man vaidenas šviesios tavo akys
Ir plaukai už varno juodesni...
Vėtrų vėliavos po stepę plakas.
Gūžias krūmai pakelėm kresni.
Lygumos nepjautom viksvom šiuža,
Nepaslėps nuo viesulų manęs.
Stepių viesulai per naktį ūžaus,
Saldins kraują, šaižiai glamonės.
Ir matysiu tik bežvaigždį dangų, –
Juodą juodvarnį viršum savęs...
Apie seserį ir draugą brangų
Vėtra savo liūdną dainą tęs.
Mėgau Grygą ir Čiurlionį mėgau...
Kaip nemėgti viesulų dainos?
Girdžiu traukinį skubiai prabėgant...
O negreit, negreitai dar dienos.
Man vaidenas ašarotos žvakės...
Garvežys ir vėl nušvilps laukais.
Stepių akys – tavo pilkos akys.
Stepių vėtra mėlynais plaukais.
Ufa, 1942.I.2.
Kur baltas miestas
Vilties gėlelė į saulę stiepės,
Jos nepakando rudenio šalnos,
Pučia ir pučia vėjas iš stepės...
Pustė supustė pusnynų kalnus.
Kaip juos išbristi, kaip juos išplaukti?
Pavasarėlio kaip besulaukti?
Juodasai varne, vėjo broleli,
Duok savo sparną, juodą sparnelį!
Dieną ir naktį – tartum šešėlis
Skrisiu ir skrisiu – niekur nesėsiu.
Kur baltas miestas, kur Nemunėlis,
Ten aš nutūpsiu, ten pailsėsiu.
Ufa, 1942.1.9.
Saulytė
Kas gi užuolaidą judina lango?
Kieno balta rankelė? –
Saulytė savo brolelį brangų,
Sauliuką iš miego kelia.
Margą drugelį, skambančią bitę
Priglaudė liepų skraistė.
Baltais takeliais bėga saulytė,
Saulutį kalbina žaisti.
Skraido po mišką saulės zuikučiai,
Grybai – visi kepurėti.
Gera, oi, gera mano vaikučiui
Tokią seselę turėti.
Paukščiai nutilo, medžiai neūžia,
Laukai prigludo vagoti.
Saulytė labanakt tarė brolužiui
Ir nusileido miegoti.
Ufa, 1942.I.14.
Maironiui
Sako, mirdamas mane tu keikei,
O numiręs surūstėjai dar labiau.
Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt:
Juk tave mylėjau ir gerbiau.
Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?
Ar galėjau – tais pačiais keliais?
Gena, gena pikto dievo rykštė, –
Atgalion ir atsigręžt neleis.
Aplink žemę skridusi su vėtrom,
Vėl išgirsiu. mylimus vardus.
Tik akmuo, paduotas duonos vietoj,
Bus man atpildas skurdus.
Ir nenoriu sau geresnio nieko,
Tik prie žemės prisiglaust brangios,
Būti tėviškės arimų slieku,
Mėlyna rugiagėle rugiuos.
Ufa, 1942.I.15.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kokie tautosakos elementai yra eilėraštyje „Sakalai broleliai“ ir kam jie reikalingi?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Eilėraštis prasideda kreipiniais, kaip liaudies daina: „Sakalai broleliai – kur jūs? / Girios ąžuolėliai – kur jūs?“ Sakalai ir ąžuolai reiškia brolius, jaunus vyrus. Gausu mažybinių žodžių (smiltelėj, glūdumėlėj, ugnelės, namučių). Dainų motyvas, kai sesė eina brolių ieškoti, perkeliamas į karą: „Sesė brolių eis ieškoti“. Priešai vaizduojami kaip varnalėšos, užkerojusios kraštą. Per tautosaką karo netektis susiejama su sena tautos patirtimi.
Rašiniui: TėvynėIstorija
2. Kaip eilėraštyje „Maironiui“ kalbančioji kalba apie savo kelią ir kaltę?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kalbančioji girdėjo, kad Maironis ją keikė mirdamas, ir negali su tuo susitaikyti: „Juk tave mylėjau ir gerbiau.“ Ji klausia, ar galėjo grįžti „iš pusiaukelės“, ir atsako vaizdu: ją gena „pikto dievo rykštė“ ir atsigręžti neleidžia. Atpildo ji nesitiki, tik akmens vietoj duonos. Vienintelis jos noras yra prisiglausti prie gimtosios žemės, būti „tėviškės arimų slieku“ ar rugiagėle rugiuose. Kaltė lieka neišspręsta, o paguodą teikia tik meilė gimtajai žemei.
Rašiniui: KaltėTėvynėKūrėjas
3. Kuriuos menininkus eilėraštyje „Stepės“ kalbančioji sako mėgusi?
4. Ką eilėraštyje „Saulytė“ saulytė rytą kelia iš miego?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.