Atimkit iš manęs
tą skurdųjį peizažą, –
dirvonų tuos laukus
padangės svetimos.
Palikit man tik beržą
ir tą žiedelį mažą,
prigludusį
prie žemės mylimos.
Tas beržas – tai jisai –
svyruoja vėtroj vienas.
Tas lino žiedas –
žvilgsnis jo ramus.
Aš, rodosi, basa
stabčioju per rugienas
į tolimus,
į paliktus namus.
Ar žiburėlis lauks
tą vakarą rudenį, –
pro eglių sutemas
man draugiškai mirgsės?
Ar šaltis gal nusmelks:
čia nieks nebegyvena...
Tik gervių virtinės
padangėmis girgsės.
Penza, 1941.IX.11.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip pirmuosiuose eilėraščiuose „Ar žiburėlis lauks“ ir „Tėvynei“ atsiskleidžia tėvynės ilgesys?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Svetimoje šalyje kalbančioji atmeta visą aplinkos peizažą ir pasilieka tik beržą ir lino žiedą, nes jie primena paliktus namus ir artimą žmogų. Ji abejoja, ar namuose ją dar lauks žiburėlis, ar ten „nieks nebegyvena“. Eilėraštyje „Tėvynei“ ji žada eiti pėsčia šimtus mylių ir pareiti keliais, kol pamatys tėvynę gyvą. Ilgesį lydi teisinimasis: „Nepardaviau tavęs aš niekad, / Neišdaviau, mieloji!“
Rašiniui: TėvynėIlgesys
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.