/Iš Čiurlionio paveikslo/
Nūnai tu pats prieš mane tiesiai,
Ir vilties žvakė rankoj dega.
Drugeliai veržiasi į šviesą,
Girdžiu, kaip jų sparneliai spraga.
Ar tu jautei bemiegę naktį,
Kai teptuku prispaudei dėmę,
Kad žvakė ta nebaigs jau degti,
Kad amžinai jai šviesti lėmei?
Nuo žvakės tu akis pakėlei, –
Kokios jos šviesios ir bedugnės!
Gal ir mane lyg plaštakėlę
Sudegins jų galingos ugnys?
Tokiom akim bemiegę naktį
Čia teptuku prispaudei dėmę...
Aš lūpas pajutau prie kaktos –
Lyg amžinybės diademą.
Ufa, 1942.V.27.
Namo
Baltas rūkas jau kelias
Ties tamsia pakalne.
Šiltą mažą rankelę
Spaudžiu savo delne.
Iš tylos atsiduso:
– Aš nakties nebijau.
Šitas kelias juk mūsų,
Ir namelis tuojau?..
Mus tėtukas sutinka,
Šunė Margis su juo...
Kregždės narstys aplinkui,
Ir špokai nusijuoks.
Ar tikrai, mamutėle?
– Netikrai, netikrai...
Gęsta nuostabiai tyliai
Tolimi vakarai...
Šaltas vėjas Uralo
Beria dulkėm akis...
Ar tas kelias be galo?
Ar be galo naktis?
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl eilėraštyje „Namo“ mama vaikui atsako „Netikrai, netikrai...“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Vaikas pasakoja, ką jie tuoj ras: kelią, kuris „juk mūsų“, namelį, tėtuką ir šunį Margį, kregždes ir špokus. Jis klausia: „Ar tikrai, mamutėle?“ Mama neapgaudinėja vaiko ir pasako tiesą. Po šių žodžių belieka Uralo vėjas ir klausimai „Ar tas kelias be galo? / Ar be galo naktis?“ Pabaigoje mama tik šildo vaiką kaip paukštė paukštelį ir spaudžia jo rankelę delne.
Rašiniui: TėvynėIlgesysMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.