Paukštė mažą paukštelį
Šildo plunksna švelnia...
Šiltą mielą rankelę
Spaudžiu savo delne.
Ufa, 1942.V.28.
Vėl sniegti
Prie Baltijos – gimtinės jūros,
Lyg veidą glosto man banga...
Ne – ašaros vien teka sūrios:
Tėvynės ilgesio liga.
Tu vėl sukaustyta, vėl pančiuos,
Nelaisvėn išvežti vaikai...
Man drasko širdį tavo kančios,
Nors tu ir nieko nesakai.
Toli... Tavęs man nepasiekti
Ir tavo balso negirdėt.
Vėl svetima žiema, vėl sniegti...
Ir neatskris laisva kregždė.
Gyvenimo atsisakyti? –
Tik nevergaut, tik nevergaut!
Jei nepagysiu, pasakykit,
Kaip ja, vienintele, sirgau.
Maskva, 1942.XI.5.
Dideliam name
Dideliam name maži našlaičiai,
Svetimose gatvėse paklydę.
O namelis mūsų prie pašlaičių,
Kur pro sniegą palazdžiukai žydi.
Oi, žydėk, žydėki, obelėle!
Tu sausa žydėki, be lapelių!
O kaip man žydėt užmirštuolėlei?
O kaip man sugrįžti tokį kelią?
Pučia pučia vėjas vakarinis,
Neša lietų, debesėlį rūstų.
Aš prašau jį, kad nors kokią žinią,
Kad žodelį vieną man atpūstų.
Maskva, 1942.XI.6.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl eilėraštyje „Namo“ mama vaikui atsako „Netikrai, netikrai...“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Vaikas pasakoja, ką jie tuoj ras: kelią, kuris „juk mūsų“, namelį, tėtuką ir šunį Margį, kregždes ir špokus. Jis klausia: „Ar tikrai, mamutėle?“ Mama neapgaudinėja vaiko ir pasako tiesą. Po šių žodžių belieka Uralo vėjas ir klausimai „Ar tas kelias be galo? / Ar be galo naktis?“ Pabaigoje mama tik šildo vaiką kaip paukštė paukštelį ir spaudžia jo rankelę delne.
Rašiniui: TėvynėIlgesysMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.