Paukštė mažą paukštelį
Šildo plunksna švelnia...
Šiltą mielą rankelę
Spaudžiu savo delne.
Ufa, 1942.V.28.
Vėl sniegti
Prie Baltijos – gimtinės jūros,
Lyg veidą glosto man banga...
Ne – ašaros vien teka sūrios:
Tėvynės ilgesio liga.
Tu vėl sukaustyta, vėl pančiuos,
Nelaisvėn išvežti vaikai...
Man drasko širdį tavo kančios,
Nors tu ir nieko nesakai.
Toli... Tavęs man nepasiekti
Ir tavo balso negirdėt.
Vėl svetima žiema, vėl sniegti...
Ir neatskris laisva kregždė.
Gyvenimo atsisakyti? –
Tik nevergaut, tik nevergaut!
Jei nepagysiu, pasakykit,
Kaip ja, vienintele, sirgau.
Maskva, 1942.XI.5.
Dideliam name
Dideliam name maži našlaičiai,
Svetimose gatvėse paklydę.
O namelis mūsų prie pašlaičių,
Kur pro sniegą palazdžiukai žydi.
Oi, žydėk, žydėki, obelėle!
Tu sausa žydėki, be lapelių!
O kaip man žydėt užmirštuolėlei?
O kaip man sugrįžti tokį kelią?
Pučia pučia vėjas vakarinis,
Neša lietų, debesėlį rūstų.
Aš prašau jį, kad nors kokią žinią,
Kad žodelį vieną man atpūstų.
Maskva, 1942.XI.6.
Kaip tave mylėtau
O, jei pamatyti
Dar kada galėtau,
Kaip tave mylėtau,
Kaip tave mylėtau!
Kad nuo akmenėlių
Kojelės nevargtų,
Aš būtau žolelė
Po tavo kojelių.
Kad kaitri saulelė
Tau neįkyrėtų,
Būtau debesėlis
Virš tavo galvelės.
Kad nepūstų vėjai,
Lietūs neužlytų,
Saulele tekėtau,
Žvaigždele žibėtau.
Žeme Žemynėle,
Juodoji močiute,
Kodėl tu prislėgei
Mylimą širdelę?
Maskva, 1942.XI.14.
Prie didelio kelio
Prie didelio kelio stovėjom – žiūrėjom...
O liūdesiai gūdūs kelių didelių!
Nuėjo, nuėjo... žiūrėkit! – nuėjo
Pavasaris mūsų didžiuoju keliu!
Už kalno, už juodo pavasaris nyko
Su gęstančia saule, su balta diena...
Ištįso prieš mus be dainų, be vainikų
Nutilus pakalnė – šalta ir liūdna.
Ir gluosniais mes virtom prie didelio kelio,
Beržais svyrūnėliais prie stepės plačios.
Ir svyra mums šakos, ir krinta lapeliai,
Ir veria mus speigas lig šerdies pačios.
Maskva, 1942.XII.21.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl eilėraštyje „Namo“ mama vaikui atsako „Netikrai, netikrai...“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Vaikas pasakoja, ką jie tuoj ras: kelią, kuris „juk mūsų“, namelį, tėtuką ir šunį Margį, kregždes ir špokus. Jis klausia: „Ar tikrai, mamutėle?“ Mama neapgaudinėja vaiko ir pasako tiesą. Po šių žodžių belieka Uralo vėjas ir klausimai „Ar tas kelias be galo? / Ar be galo naktis?“ Pabaigoje mama tik šildo vaiką kaip paukštė paukštelį ir spaudžia jo rankelę delne.
Rašiniui: TėvynėIlgesysMeilė
2. Ką reiškia eilėraščio „Prie didelio kelio“ vaizdas, kai „gluosniais mes virtom prie didelio kelio“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Didžiuoju keliu „nuėjo“ pavasaris, kartu su gęstančia saule ir balta diena. Tie, kurie liko, tik stovi ir žiūri. Prieš juos ištįso pakalnė „be dainų, be vainikų“. Tada jie virsta gluosniais ir beržais svyrūnėliais prie plačios stepės: šakos svyra, lapai krinta, speigas veria „lig šerdies pačios“. Virtimas medžiu yra senas tautosakos motyvas. Taip nusakomas sustingęs, bejėgis skausmas tų, kurie nebegali eiti kartu su pavasariu.
Rašiniui: TėvynėIstorijaIlgesys
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.