O, jei pamatyti
Dar kada galėtau,
Kaip tave mylėtau,
Kaip tave mylėtau!
Kad nuo akmenėlių
Kojelės nevargtų,
Aš būtau žolelė
Po tavo kojelių.
Kad kaitri saulelė
Tau neįkyrėtų,
Būtau debesėlis
Virš tavo galvelės.
Kad nepūstų vėjai,
Lietūs neužlytų,
Saulele tekėtau,
Žvaigždele žibėtau.
Žeme Žemynėle,
Juodoji močiute,
Kodėl tu prislėgei
Mylimą širdelę?
Maskva, 1942.XI.14.
Prie didelio kelio
Prie didelio kelio stovėjom – žiūrėjom...
O liūdesiai gūdūs kelių didelių!
Nuėjo, nuėjo... žiūrėkit! – nuėjo
Pavasaris mūsų didžiuoju keliu!
Už kalno, už juodo pavasaris nyko
Su gęstančia saule, su balta diena...
Ištįso prieš mus be dainų, be vainikų
Nutilus pakalnė – šalta ir liūdna.
Ir gluosniais mes virtom prie didelio kelio,
Beržais svyrūnėliais prie stepės plačios.
Ir svyra mums šakos, ir krinta lapeliai,
Ir veria mus speigas lig šerdies pačios.
Maskva, 1942.XII.21.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką reiškia eilėraščio „Prie didelio kelio“ vaizdas, kai „gluosniais mes virtom prie didelio kelio“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Didžiuoju keliu „nuėjo“ pavasaris, kartu su gęstančia saule ir balta diena. Tie, kurie liko, tik stovi ir žiūri. Prieš juos ištįso pakalnė „be dainų, be vainikų“. Tada jie virsta gluosniais ir beržais svyrūnėliais prie plačios stepės: šakos svyra, lapai krinta, speigas veria „lig šerdies pačios“. Virtimas medžiu yra senas tautosakos motyvas. Taip nusakomas sustingęs, bejėgis skausmas tų, kurie nebegali eiti kartu su pavasariu.
Rašiniui: TėvynėIstorijaIlgesys
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.