Nemune ledai išplauks,
Obelys pabals. –
Parymok, manęs palauk
Prie baltos obels.
Parugėm gelsvom basa
Vasara prabėgs.
Mėnesienoje rasa
Ašara žibės.
Bus ruduo. Atjos šiaurys.
Obelys pagels.
Lauk manęs pavakary
Vėtroj prie obels.
Šaltis išrašys languos
Tulpes, ramunes.
Negyvuos žiemos speiguos
Tujen lauk manęs.
Jei dar myli, jei brangus,
Jei manim tiki, –
Drėgnas apkasas man bus
Tėviškė jauki.
Ir tu būsi taip arti, –
Jausiu prie šalies...
Ir aplenks mane mirtis,
Ir kulka nelies.
Tu žiedelio nenumauk,
Nenukirpk kasų!
Ilgai laukus, dar palauk, –
Grįšiu, iš tiesų.
Vėliavas nuleistas neš, –
Žuvusį minės.
Netikėki. Grįšiu aš.
Grįšiu. Lauk manęs.
Akmenys paplentėm kauks.
Sužaliuos lazda.
Lauk manęs, kai nebelauks
Niekas niekada...
1942.
Rudens naktys
Naktys rudenio – tamsios ir vėsios.
Mirčiai kelias – be galo, be galo.
Rymo šmėklomis niaurūs griuvėsiai.
Tyli žemė, ir akmenys šąla.
Kur nameliai mūs? – Kelio nerandam.
Kur šermukšniai, berželiai ir uosiai?
Tartum varpas skenduolis paskendo
Kraujo mariose, karo gaisruose.
Šaukia dieną ir naktį jis šaukia,
Kaip žaizda neužgyjama skauda.
Tartum keikia jis tuos, kurie traukias,
Tartum karžygių žuvusių rauda.
1942.
Beteisė
Akys man temsta nuo ašarėlių –
Tokia beteisė...
Ar beateisi, pavasarėli?
Ar beateisi?
Mieli šnekučiai, ar man besuoksit,
Draugai sparnuoti?
Noriu šypsotis, noriu aš juoktis,
Noriu dainuoti.
Trūksta žodelių tau pasiskųsti,
Krašte gimtinis.
Balta snaige norėtau priglusti
Tau prie krūtinės...
Maskva, 1943.I.2.
Tolimas sapnas
Tarp žydinčių kaštanų
Raudona bažnytėlė. –
Juk čia vaikystė mano!
Nejau ji grįžo vėlei?
Aš nedrąsi stovėjau
Pilioriun prisiglaudus, –
O žmonės trankiai ėjo
Ir prie altoriaus spaudės.
Manęs čia nepažįsta
Pro gedulingą šydą.
Bet kojos žengt nedrįsta –
Tiek daug, tiek daugel klydę.
Sakykloj kalba – keista! –
Jisai – iš Galilėjos:
– Tebūna jai atleista,
Nes daug jinai mylėjo!
Ir man be galo graudu –
Malda širdy netilpo.
Vargonai gaudė, gaudė...
Ir žvakės tirpo, tirpo...
Maskva, 1943.I.2.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ko kalbantysis prašo mylimosios eilėraštyje „Lauk manęs“?
Rašiniui: MeilėIlgesys
2. Kodėl eilėraštyje „Tolimas sapnas“ kalbančioji nedrįsta prieiti prie altoriaus ir ką reiškia pamokslo žodžiai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sapne ji grįžta į vaikystės bažnyčią tarp žydinčių kaštanų. Kiti žmonės drąsiai eina prie altoriaus, o ji stovi prisiglaudusi prie pilioriaus, gedulingu šydu prisidengusi, nes „Tiek daug, tiek daugel klydę“. Tada iš sakyklos prabyla Kristus („Jisai – iš Galilėjos“): „Tebūna jai atleista, / Nes daug jinai mylėjo!“ Tai Evangelijos žodžiai apie nusidėjėlę. Kalbančioji jaučia, kad atleidimas skirtas jai, ir jai taip graudu, kad malda nebetelpa širdyje.
Rašiniui: KaltėTikėjimasMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.