Štai ir mes namo sugrįžę...
Pirkios nebėra...
Baltuoja mediniai kryžiai –
Lyg nauja tvora.
Spalio pavakarės vėsios.
Ryšuliai greta.
Tėviškės brangios griuvėsiuos
Prieglauda šalta.
Dengia slėnį skraistė rūko –
Tarsi anuomet,
Kai nė vieno mūs netrūko
Gimtame name.
Juosta baltuoja kelelio
Prieblandoj laukų...
Čia mes laukdavom tėvelio...
Kaip nūnai nyku.
Čia sutikdavo motutė,
Kvapas šilumos...
Svetimi čia vėjai pūtė,
Nebėra mamos.
Ties saulėlydžiu palūžta
Nuovargiu sparnai...
Kas išdraskė jūsų gūžtą,
Juodvarniai varnai?
Šimtą kartų išdraskytą
Suksite ir vėl.
Saulė juk tekės kas rytą
Ir neklaus kodėl.
1943.X.15.
Prie Stalingrado
Juodasparniai vėjai skrenda, –
Stepėje baugu.
Juodvarniai snapus galanda,
Ašmenis nagų.
Kažkur teka žalias Reinas,
Pilys ant kalnų.
Tu čionai paklydęs ainis
Riterių Sūnų.
Tau mirties drobulę storą
Kloja sutema.
Nepriims, tavęs nenori
Žemė svetima.
Vėtros nesiliaus tau krykštę,
Kol diena išauš.
Tarsi žolę tą pernykštę,
Plaukus tavo šiauš.
Tu ramios nerasi vietos,
Žemė nepriglaus.
Žvarbios darganos ir lietūs
Kaulus tavo plaus.
Karo laukas atsimainęs
Lauks taikių dienų.
Būk tu paskutinis ainis
Riterių Sūnų!
Maskva, 1943.X.25.
Tavęs aš laukiau
Debesys sunkus saulę užėjo,
Dienelė apsiniaukus.
Skrenda laiškelis nuo brolužėlio
Iš juodo karo lauko.
Tame laiškely apie brolužį
Tiek daugel prirašyta:
Aplink jį priešai kaip smilgos lūžę,
Kaip šaltas rūkas kritę.
Gimtąją žemę kaip jis mylėjo,
Gal tu, sesei, suprasi?
Amžiną dainą švilpauja vėjai
Apie kareivio drąsą.
Balti laiškeliai – du balandėliai
Iš ilgo ilgo kelio...
Yra vardelis ir pavardėlė,
Nėra mano brolelio.
Tavęs aš laukiau, savo bernelio,
Šį rudenėlį vėlų...
Kam paguldei tu jauną galvelę
Ant kieto akmenėlio?
Maskva, 1943.XI.5.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką kalbančioji randa grįžusi namo eilėraštyje „Sugrįžimas“?
Rašiniui: TėvynėIstorija
2. Kaip eilėraštyje „Prie Stalingrado“ kalbančioji žiūri į priešo karį?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Ji kalba su juo tiesiogiai, kaip su žmogumi. Ji primena, kad kažkur teka žalias Reinas ir stovi pilys, o jis čia tik „paklydęs ainis“. Stepė jam svetima: žemė jo nepriims, jis neras ramios vietos, lietūs plaus jo kaulus. Tačiau pabaigoje sakoma, kad karo laukas sulauks taikių dienų, ir linkima, kad šis karys būtų paskutinis „Riterių Sūnų“ ainis. Svarbiausia jai, kad tokie karai nebesikartotų.
Rašiniui: IstorijaŽmogaus vertė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.