Miestai ir miškai, upelio krantas:
Tilžė, Lazdynėliai, Širvinta –
Prūsų Lietuva! Kur miega Mantas,
Kur palaidota narsi tauta.
Amžiais trypė vokietis tą kraštą
Ir į grendimą sumindė jį tvirtai.
Mums gyvi teliko Donelaičio raštai,
Skambūs dar lietuviški vardai.
Karžygiu mes Donelaitį šiandie minim,
Kurs laimėjo didžią kovą mums.
Priešas kirto kumštim geležinėm,
O jisai – kalbos gimtosios gražumu.
Jo saulelė, kai laukus ji budina, –
Geraširdė būriška mama.
Žvanga žiemos, gaudžia vėjai rudenio.
Mielo kakalio jaukioji šiluma!
Paskui arklą kūprina per pūdymus
Ten lietuviai baudžiavos naguos.
Būrų būryje, pats būras būdamas,
Tegalėjo taip širdingai juos paguost.
Jis rinktiniais žodžiais priešus plūdo,
Sąmojaus juos čaižė botagu.
Mūsų gi karta – kitokio būdo:
Lietuvą iš kraugerio nagų
Išvaduoti gali ginklas plieno
Ir netrukus išvaduos.
Suskambės pavasarėlio dienos,
Laisvės gėlės pražydės veiduos.
1943.XII.24.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip eilėraštyje „Donelaitis“ Donelaičio kova palyginama su kalbančiosios kartos kova?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Donelaitis pavadintas karžygiu, kuris „laimėjo didžią kovą mums“. Priešas kirto geležiniais kumščiais, o jis atsakė „kalbos gimtosios gražumu“, guodė baudžiavos prispaustus būrus ir „Sąmojaus (...) botagu“ plakė priešus. Kalbančioji sako, kad jos karta „kitokio būdo“: Lietuvą išvaduoti gali „ginklas plieno“. Žodis ir ginklas čia sugretinti kaip dvi to paties pasipriešinimo formos.
Rašiniui: KūrėjasIstorijaTėvynė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.