Lyg mirusios jūros aplinkui...
Kuo alpstančią širdį paguost?
Iš nuovargio keliai sulinko
Oriolo pusnynų snieguos.
Įsmigusios akys į tolį...
Tarytum šviesus žiburys
Mirksėdamas šaukia namolio...
Ir šautuvą spaudžia karys.
Koks tolimas varganas kelias
Tėvyne, sugrįžti tavęsp!
Žėruoki, mirksėki, ugnele,
Negesk, žiburėli, negesk!
Maskva, 1943.XII.28.
Dainuok, širdie, gyvenimą
Dainuok, širdie, gyvenimą,
Padangę saulėtą ir gryną,
Ir debesėlį, vėjo genamą,
Ir smėlio taką per pušyną.
Dainuok gyvenimą lengvutį,
Be rimto, be švininio turinio, –
Kaip žvitriai skraidanti kregždutė,
Kaip svirtis, girgždanti prie šulinio.
Apie galingą karo sriautą
Dainuok, širdie, neraginta,
Apie gyvenimą sugriautą,
Gyvenimą sudegintą...
Dainuok, dainuok ir nenutilki,
Pralenki vėją, stepėm gaudžiantį.
Tegu garsų kolonos pilkos
Prarėks kulkosvydžius ir gaubicas.
Te neišsenkamo šaltinio ašaros
Užlies ugniavietę įkaitusią!
Dainuoki, jei gali, be ašarų,
Tegu iš skausmo žodžiai raitosi.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas, pasak eilėraščio „Dainuok, širdie, gyvenimą“, nutiks širdžiai, jei ji nutils?
Rašiniui: KūrėjasLaisvė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.