Miestai ir miškai, upelio krantas:
Tilžė, Lazdynėliai, Širvinta –
Prūsų Lietuva! Kur miega Mantas,
Kur palaidota narsi tauta.
Amžiais trypė vokietis tą kraštą
Ir į grendimą sumindė jį tvirtai.
Mums gyvi teliko Donelaičio raštai,
Skambūs dar lietuviški vardai.
Karžygiu mes Donelaitį šiandie minim,
Kurs laimėjo didžią kovą mums.
Priešas kirto kumštim geležinėm,
O jisai – kalbos gimtosios gražumu.
Jo saulelė, kai laukus ji budina, –
Geraširdė būriška mama.
Žvanga žiemos, gaudžia vėjai rudenio.
Mielo kakalio jaukioji šiluma!
Paskui arklą kūprina per pūdymus
Ten lietuviai baudžiavos naguos.
Būrų būryje, pats būras būdamas,
Tegalėjo taip širdingai juos paguost.
Jis rinktiniais žodžiais priešus plūdo,
Sąmojaus juos čaižė botagu.
Mūsų gi karta – kitokio būdo:
Lietuvą iš kraugerio nagų
Išvaduoti gali ginklas plieno
Ir netrukus išvaduos.
Suskambės pavasarėlio dienos,
Laisvės gėlės pražydės veiduos.
1943.XII.24.
Negesk, žiburėli
Lyg mirusios jūros aplinkui...
Kuo alpstančią širdį paguost?
Iš nuovargio keliai sulinko
Oriolo pusnynų snieguos.
Įsmigusios akys į tolį...
Tarytum šviesus žiburys
Mirksėdamas šaukia namolio...
Ir šautuvą spaudžia karys.
Koks tolimas varganas kelias
Tėvyne, sugrįžti tavęsp!
Žėruoki, mirksėki, ugnele,
Negesk, žiburėli, negesk!
Maskva, 1943.XII.28.
Dainuok, širdie, gyvenimą
Dainuok, širdie, gyvenimą,
Padangę saulėtą ir gryną,
Ir debesėlį, vėjo genamą,
Ir smėlio taką per pušyną.
Dainuok gyvenimą lengvutį,
Be rimto, be švininio turinio, –
Kaip žvitriai skraidanti kregždutė,
Kaip svirtis, girgždanti prie šulinio.
Apie galingą karo sriautą
Dainuok, širdie, neraginta,
Apie gyvenimą sugriautą,
Gyvenimą sudegintą...
Dainuok, dainuok ir nenutilki,
Pralenki vėją, stepėm gaudžiantį.
Tegu garsų kolonos pilkos
Prarėks kulkosvydžius ir gaubicas.
Te neišsenkamo šaltinio ašaros
Užlies ugniavietę įkaitusią!
Dainuoki, jei gali, be ašarų,
Tegu iš skausmo žodžiai raitosi.
Tegu plieniniai keršto žodžiai
Strėlėm užnuodytom sušvilpia!
Tegu skeveldrom priešą skrodžia!
Tesmaugia jį mirtingom kilpom!
Ką atmeni ir ko neatmeni,
Dainuok, širdie, dainuoki nesustojus!
Jeigu nutilsi – tapsi akmeniu...
Tave sumindys priešo kojos.
1943.
Kas priespaudą šitą pakels
Pavasarių daug, Lietuva,
Regėjai baltų, žydinčių.
O šiandie pražilus galva
Tau svyra nuo švino minčių.
Ramina giedriais rytmečiais
Lakštutė. Bet tu nerami, –
Kad vieškeliais tavo plačiais
Linguoja būriai svetimi.
Ištrems tavo brangius vaikus,
Ištuštins miestus ir sodžius.
Tik vėjai laisvi po laukus
Tau šermenis švilpaus graudžius.
Išskristi bitelė bijos
Į saulę, į žiedą obels, –
Gal tyko nelaisvė ir jos?
Kas priespaudą šitą pakels?
Kalba mylimoji klajos –
Lyg ta tremtinė be namų, –
Klegės svetima vietoj jos
Įnirtusio šuns lojimu.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip eilėraštyje „Donelaitis“ Donelaičio kova palyginama su kalbančiosios kartos kova?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Donelaitis pavadintas karžygiu, kuris „laimėjo didžią kovą mums“. Priešas kirto geležiniais kumščiais, o jis atsakė „kalbos gimtosios gražumu“, guodė baudžiavos prispaustus būrus ir „Sąmojaus (...) botagu“ plakė priešus. Kalbančioji sako, kad jos karta „kitokio būdo“: Lietuvą išvaduoti gali „ginklas plieno“. Žodis ir ginklas čia sugretinti kaip dvi to paties pasipriešinimo formos.
Rašiniui: KūrėjasIstorijaTėvynė
2. Kas, pasak eilėraščio „Dainuok, širdie, gyvenimą“, nutiks širdžiai, jei ji nutils?
Rašiniui: KūrėjasLaisvė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.