Dainuok, širdie, gyvenimą,

Padangę saulėtą ir gryną,

Ir debesėlį, vėjo genamą,

Ir smėlio taką per pušyną.

5Dainuok gyvenimą lengvutį,

Be rimto, be švininio turinio, –

Kaip žvitriai skraidanti kregždutė,

Kaip svirtis, girgždanti prie šulinio.

Apie galingą karo sriautą

10Dainuok, širdie, neraginta,

Apie gyvenimą sugriautą,

Gyvenimą sudegintą...

Dainuok, dainuok ir nenutilki,

Pralenki vėją, stepėm gaudžiantį.

15Tegu garsų kolonos pilkos

Prarėks kulkosvydžius ir gaubicas.

Te neišsenkamo šaltinio ašaros

Užlies ugniavietę įkaitusią!

Dainuoki, jei gali, be ašarų,

20Tegu iš skausmo žodžiai raitosi.

Tegu plieniniai keršto žodžiai

Strėlėm užnuodytom sušvilpia!

Tegu skeveldrom priešą skrodžia!

Tesmaugia jį mirtingom kilpom!

25Ką atmeni ir ko neatmeni,

Dainuok, širdie, dainuoki nesustojus!

Jeigu nutilsi – tapsi akmeniu...

Tave sumindys priešo kojos.

1943.

Kas priespaudą šitą pakels

Pavasarių daug, Lietuva,

Regėjai baltų, žydinčių.

O šiandie pražilus galva

Tau svyra nuo švino minčių.

5Ramina giedriais rytmečiais

Lakštutė. Bet tu nerami, –

Kad vieškeliais tavo plačiais

Linguoja būriai svetimi.

Ištrems tavo brangius vaikus,

10Ištuštins miestus ir sodžius.

Tik vėjai laisvi po laukus

Tau šermenis švilpaus graudžius.

Išskristi bitelė bijos

Į saulę, į žiedą obels, –

15Gal tyko nelaisvė ir jos?

Kas priespaudą šitą pakels?

Kalba mylimoji klajos –

Lyg ta tremtinė be namų, –

Klegės svetima vietoj jos

20Įnirtusio šuns lojimu.