– Pasakyk, mamute, kodėl žemė tyli?
Kodėl tyli žemė dieną ir nakčia?
Žvaigždėms nesiskundžia, saulei neprabyla,
Kad krūtinę slegia jai sunki kančia.
– Niekam nesiskundžia, tik ramiai keliauja
Lygiu, sau paskirtu, amžinu keliu.
Ji baisi – kai geria gyvą karštą kraują,
Nuostabi – pražydus puokštėmis gėlių.
Kas žemelėn grįžo – amžinai nutilo
Ir jau niekad niekad, niekad neprabils. –
Uogele raudona sirps pakrūmėj šilo,
Smiltele geltona viesulu pakils.
Kodėl tyli žemė, ko saulutei linksi,
Nežinau, vaikuti, nežinau – kodėl.
Tik žinau: nežūsi, niekada nedingsi,
Jei už savo žemę galvą paguldei.
1943.
Myli tėviškę lietuvis
Kur Baltijos banguoja jūros,
Kur senas Vilnius ant kalvos, –
Milžinkapiai nutilę, niūrūs
Ten saugo vardą Lietuvos.
Tenai senoliai sėjo javą
Ir kūrėsi gražius miestus...
Ten platūs vieškeliai keliavo
Per kalnus, per miškus, raistus...
Nuožmus teutonas nuolat kilo
Su debesim iš vakarų.
Iš atminties mums neišdilo
Ugniniai pėdsakai karų.
Kiek kartų brangų kraštą mindė
Kanopos vokiškų gaujų,
Tiekkart kiekvieną žemės sprindį
Vadavo karžygiai krauju.
Juk myli tėviškę lietuvis
Jausmu, kaip Nemunas giliu!
Kaip Margiriai, Gražinos žuvę,
Byloja pelenas pilių.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.