Žuvėdra supasi ant stiebo.
O jūra – svetima, plati...
Baltoji paukšte, pasistiebus
Pažvelk į tolį... Nematyt?
Tą žemę širdyje nešiojuos
Dienas ir nemigo naktis...
Ir bangos man charibdėm žiojas.
O, rodos, kraštas taip arti:
Žydrioji Nemunėlio juosta
Ir ta baltapilė kalva...
Ak, pamatyt brangiausią uostą,
Kuris vadinas Lietuva!
Ar duotą žodį aš tesėjau,
Kaip gali jį tesėt žmogus?
Tu pasakyk man, Odisėjau,
Koks kraujo skonis? Ar svaigus?
Tu, rodos, gėrei jį kaip vyną
Ir keršto svaiguly svaigai?
Tu mindei priešus į purvyną,
Užsimaskavęs neblogai.
Aš moteris – tik Odisėja,
Manęs Homerai neminės.
Bet aš mokėsiu būt teisėja
Skriaudikams mano giminės.
Maskva, 1943.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl kalbančioji save vadina Odisėja ir kuo ji skiriasi nuo Homero herojaus?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kaip Odisėjas, ji ilgai klajoja svetimoje jūroje ir mato savo kraštą tik širdyje: „brangiausią uostą, / Kuris vadinas Lietuva“. Tačiau ji abejoja, ar ištesėjo „duotą žodį“, ir klausia Odisėjo, koks yra kraujo ir keršto skonis. Ji yra moteris, „tik Odisėja“, ir jos „Homerai neminės“. Vis dėlto ji žada būti teisėja tiems, kurie skriaudžia jos giminę.
Rašiniui: TėvynėKaltėIlgesys
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.