Atimkit iš manęs
tą skurdųjį peizažą, –
dirvonų tuos laukus
padangės svetimos.
Palikit man tik beržą
ir tą žiedelį mažą,
prigludusį
prie žemės mylimos.
Tas beržas – tai jisai –
svyruoja vėtroj vienas.
Tas lino žiedas –
žvilgsnis jo ramus.
Aš, rodosi, basa
stabčioju per rugienas
į tolimus,
į paliktus namus.
Ar žiburėlis lauks
tą vakarą rudenį, –
pro eglių sutemas
man draugiškai mirgsės?
Ar šaltis gal nusmelks:
čia nieks nebegyvena...
Tik gervių virtinės
padangėmis girgsės.
Penza, 1941.IX.11.
Tėvynei
Sukruvinta ir apiplėšta
Ji stovi man akyse...
Šimtus aš mylių eisiu pėsčia,
Kol gyvą pamatysiu.
Žydės ten sodai, svyros vaisiai,
Ar lapai kris pageltę,
Aš keliais į tave pareisiu
Per lietų, gruodą, šaltį...
Mane – kaip lauko žolę – girdė
Gimtosios žemės syvai...
Aš saugojau tau savo širdį –
Žėruojančią ir gyvą.
Nepardaviau tavęs aš niekad,
Neišdaviau, mieloji!
Audra praūžia, miškas lieka...
Širdis gi nemeluoja.
Penza, 1941.IX.12.
Partizanai miškuos
Dengia sniegas gatves,
Dengia sniegas namus,
Dengia sniegas našlaičio galvelę.
Kur tos gatvės nuves?
Kas priglaus čionai mus?
Kada baigsime tremtinio kelią?
Aš milinę velkuos:
Gruodas karo laukuos,
Priešų kraujas į gruodą sušalęs.
Mūs broliukai miškuos,
Partizanai miškuos.
Partizanas ir tavo tėvelis.
Penza, 1941.IX.27.
Rugsėjo žvaigždės
Pro šėmą sunkų debesį
Padangių akys žiūri:
Rugsėjo žvaigždės stebisi,
Kur mudu atsidūrėm.
Palikom tėviškę, namus,
Tėtuką savo brangų...
Nūnai ištįso akys mūs,
Žiūrėdamos į dangų.
Kur tėviškė, kur Lietuva?
Ten žvaigždės – ir tos pačios.
Ir žemė ten šilta – sava...
O, kad ją dar pamačius!
Penza, 1941.IX.
„Parneški, juodas varne, žinią į mano gimtinius namus...“
Jei aš nesugrįžčiau,
jei likčiau gulėti
toj žemėj derlingoj,
šaltoj, svetimoj...
Kodėl aš ne rykštė,
linguojanti vėtroj,
ar Nemuno žvirgždas
gelmių sutemoj?
Kuo nori, ten būčiau:
pakopa prie slenksčio, –
tegu mano veidą
bedildo kančia.
Nameliai namučiai,
aš jums nusilenkčiau
kaip elgeta aidams
pro šalį vagčia.
Jei niekad negrįžtau...
Ir mano kapelio
suminto bedalio
draugai čia nerastų, –
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip pirmuosiuose eilėraščiuose „Ar žiburėlis lauks“ ir „Tėvynei“ atsiskleidžia tėvynės ilgesys?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Svetimoje šalyje kalbančioji atmeta visą aplinkos peizažą ir pasilieka tik beržą ir lino žiedą, nes jie primena paliktus namus ir artimą žmogų. Ji abejoja, ar namuose ją dar lauks žiburėlis, ar ten „nieks nebegyvena“. Eilėraštyje „Tėvynei“ ji žada eiti pėsčia šimtus mylių ir pareiti keliais, kol pamatys tėvynę gyvą. Ilgesį lydi teisinimasis: „Nepardaviau tavęs aš niekad, / Neišdaviau, mieloji!“
Rašiniui: TėvynėIlgesys
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.