Upė šaltuonėlė –
Mano Širvinta
Rudenio lapelių
Mirga priberta...
Kabo liepos medy
Mėnuo pilnatis,
Tylųjį namelį
Saugo per naktis...
Mano ten vaikystė
Kaip gėlė trapi
Dūdeles žilvyčio
Suko paupy...
Žvaigždės ten byrėjo
Vasaros naktim,
Ten vanduo žiūrėjo
Tamsžalėm akim...
Kur gi ta upelė –
Mano Širvinta?
Kur baltų takelių
Žemė suminta?
1943.
Grįžkit!
Tais nudegintais takeliais…
Kai žolė žaliuos,
Grįžkit, mano dienos žalios,
Grįžkit atgalios!
Grįžta lapkritys ir gruodis…
O gegužis ne?
Nors išvargęs, nors pajuodęs,
Pilka miline…
Apkabins rankas man vėl jis:
(Metai jau treji!)
– Kokios šaltos letenėlės!
– Bet širdis kaitri.
Ir neklaus – ko mano plaukus
Nubėrė šarma.
Lyg ne šimtą metų laukus,
Būsiu – kaip pirma.
Ir gegužis, ir birželis
Kaip pirma žaliuos…
Mano dienos, mano žalios
Grįžta atgalios!
Maskva. 1944.IV.11.
Lakštingala negali nečiulbėti
Kai po šalnų pradės žydėt alyvos,
Lakštingala negali nečiulbėti…
Tegul griuvėsių akys dar negyvos,
Te vieškeliai išmalti ir duobėti,
Ir kvapas parako, lavonų
Dar tebetvyro ant plikų dirvonų…
Išlyginsim kelius, užsėsime laukus.
Gimtasis židinys bus vėl jaukus.
O aušros vasaros ankstyvos
Mūs darbštumu turės stebėtis.
Jau šalnos baigiasi. Žydės alyvos…
Lakštingala negali nečiulbėti.
Maskva, 1944.IV.13.
Bendrakeleivis
(Sūnui)
Kai glaudžiu galvelę tavo švelnią
Prie krūtinės savo neramios,
Tartum atramą jaučiu aš delne, –
Tavimi gyvenime remiuos.
Juk per tokią vėtrą, tokią naktį,
Tokią nykumą be pabaigos
Man keliauti valios nepakaktų,
Kovai nepakaktų man jėgos.
Dezertyras! – skamba negarbingai…
Tegu smerkia, barasi tegu!
Bet kaip gera: akmeniu sustingai,
Išsiplėšęs iš buities nagų.
O švelni galvelė – tarsi plunksnos
Glostomo balandžio ar kregždės...
Tolumoj tėvynė mano dunkso –
Lyg pro debesį vilties žvaigždė...
Maskva, 1944.V.1.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kokią vietą sūnus užima kalbančiosios gyvenime eilėraštyje „Bendrakeleivis“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Prispaudusi sūnaus galvelę prie krūtinės, kalbančioji jaučia atramą: „Tavimi gyvenime remiuos.“ Ji prisipažįsta, kad per tokią vėtrą ir naktį jai nepakaktų nei valios keliauti, nei jėgos kovoti. Ji girdi priekaištą „Dezertyras!“, bet atsako „Tegu smerkia“. Vaiko švelnumas, kaip balandžio ar kregždės plunksnos, ją palaiko, o tėvynė dunkso tolumoj „Lyg pro debesį vilties žvaigždė“.
Rašiniui: MeilėTėvynė
2. Ką eilėraštyje „Širvinta“ kalbančiosios vaikystė veikė paupy?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.