Kai po šalnų pradės žydėt alyvos,
Lakštingala negali nečiulbėti…
Tegul griuvėsių akys dar negyvos,
Te vieškeliai išmalti ir duobėti,
Ir kvapas parako, lavonų
Dar tebetvyro ant plikų dirvonų…
Išlyginsim kelius, užsėsime laukus.
Gimtasis židinys bus vėl jaukus.
O aušros vasaros ankstyvos
Mūs darbštumu turės stebėtis.
Jau šalnos baigiasi. Žydės alyvos…
Lakštingala negali nečiulbėti.
Maskva, 1944.IV.13.
Bendrakeleivis
(Sūnui)
Kai glaudžiu galvelę tavo švelnią
Prie krūtinės savo neramios,
Tartum atramą jaučiu aš delne, –
Tavimi gyvenime remiuos.
Juk per tokią vėtrą, tokią naktį,
Tokią nykumą be pabaigos
Man keliauti valios nepakaktų,
Kovai nepakaktų man jėgos.
Dezertyras! – skamba negarbingai…
Tegu smerkia, barasi tegu!
Bet kaip gera: akmeniu sustingai,
Išsiplėšęs iš buities nagų.
O švelni galvelė – tarsi plunksnos
Glostomo balandžio ar kregždės...
Tolumoj tėvynė mano dunkso –
Lyg pro debesį vilties žvaigždė...
Maskva, 1944.V.1.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kokią vietą sūnus užima kalbančiosios gyvenime eilėraštyje „Bendrakeleivis“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Prispaudusi sūnaus galvelę prie krūtinės, kalbančioji jaučia atramą: „Tavimi gyvenime remiuos.“ Ji prisipažįsta, kad per tokią vėtrą ir naktį jai nepakaktų nei valios keliauti, nei jėgos kovoti. Ji girdi priekaištą „Dezertyras!“, bet atsako „Tegu smerkia“. Vaiko švelnumas, kaip balandžio ar kregždės plunksnos, ją palaiko, o tėvynė dunkso tolumoj „Lyg pro debesį vilties žvaigždė“.
Rašiniui: MeilėTėvynė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.