(Sūnui)
Kai glaudžiu galvelę tavo švelnią
Prie krūtinės savo neramios,
Tartum atramą jaučiu aš delne, –
Tavimi gyvenime remiuos.
Juk per tokią vėtrą, tokią naktį,
Tokią nykumą be pabaigos
Man keliauti valios nepakaktų,
Kovai nepakaktų man jėgos.
Dezertyras! – skamba negarbingai…
Tegu smerkia, barasi tegu!
Bet kaip gera: akmeniu sustingai,
Išsiplėšęs iš buities nagų.
O švelni galvelė – tarsi plunksnos
Glostomo balandžio ar kregždės...
Tolumoj tėvynė mano dunkso –
Lyg pro debesį vilties žvaigždė...
Maskva, 1944.V.1.
Ką pasakytų motinėlė
Dėl kraujo lašo tik motutė,
Kai susižeisdavom maži,
Mus glamonėjo, guodė, pūtė:
„Neverk, vaikeli, greit užgis.“
Dabar per smilkinį jis teka...
Iš pat širdies versmės gilios...
Ant šalto akmenio, ant tako
Dulkėto, ant žolės žalios...
Ir gulim pakelėm sumigę,
Kovų degėsiais apnešti.
Keliaudami per stepę lygią
Mus glosto spinduliai karšti.
Ką pasakytų motinėlė?
Gerai, kad jos čionai nėra.
Sunku juk būtų, kai žodelių
Pritrūktų jos širdis gera.
Maskva, 1944.V.6.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kokią vietą sūnus užima kalbančiosios gyvenime eilėraštyje „Bendrakeleivis“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Prispaudusi sūnaus galvelę prie krūtinės, kalbančioji jaučia atramą: „Tavimi gyvenime remiuos.“ Ji prisipažįsta, kad per tokią vėtrą ir naktį jai nepakaktų nei valios keliauti, nei jėgos kovoti. Ji girdi priekaištą „Dezertyras!“, bet atsako „Tegu smerkia“. Vaiko švelnumas, kaip balandžio ar kregždės plunksnos, ją palaiko, o tėvynė dunkso tolumoj „Lyg pro debesį vilties žvaigždė“.
Rašiniui: MeilėTėvynė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.