67 psl.
Dėl kraujo lašo tik motutė,
Kai susižeisdavom maži,
Mus glamonėjo, guodė, pūtė:
„Neverk, vaikeli, greit užgis.“
Dabar per smilkinį jis teka...
Iš pat širdies versmės gilios...
Ant šalto akmenio, ant tako
Dulkėto, ant žolės žalios...
Ir gulim pakelėm sumigę,
Kovų degėsiais apnešti.
Keliaudami per stepę lygią
Mus glosto spinduliai karšti.
Ką pasakytų motinėlė?
Gerai, kad jos čionai nėra.
Sunku juk būtų, kai žodelių
Pritrūktų jos širdis gera.
Maskva, 1944.V.6.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.