Dėl kraujo lašo tik motutė,
Kai susižeisdavom maži,
Mus glamonėjo, guodė, pūtė:
„Neverk, vaikeli, greit užgis.“
Dabar per smilkinį jis teka...
Iš pat širdies versmės gilios...
Ant šalto akmenio, ant tako
Dulkėto, ant žolės žalios...
Ir gulim pakelėm sumigę,
Kovų degėsiais apnešti.
Keliaudami per stepę lygią
Mus glosto spinduliai karšti.
Ką pasakytų motinėlė?
Gerai, kad jos čionai nėra.
Sunku juk būtų, kai žodelių
Pritrūktų jos širdis gera.
Maskva, 1944.V.6.
Aš sakalėlis
– Girdi? – už lango šlama
Pavasario klevai…
Aš – sakalėlis, mama,
Galiu skrajot laisvai.
Nuskrisiu į Palemoną
Tėtuko aplankyt,
Ir pas tetulę Oną…
Manęs tu nelaikyk!
Močiutė buvo gera man,
Močiutės pasigendu.
Aš – sakalėlis, mama,
Skrendu pro langą, skrendu!
– O motinėlę, vaike,
Ar čia palikt manai?
Ar jos tau nebereikia?
Oi, liūdna man vienai!
– Ne, taip negali būti! –
Kur aš, tenai ir tu!
Kregžde pavirsk, mamute,
Ir skrisime kartu!
Maskva. 1944.V.24.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.