Stovėjom tylus ir išbalę –
Lyg pikto kero užburti.
Tai ji, nelauktoji, pro šalį
Mums prašliaužė – visai arti.
Greta su ja tylus jaunuolis. –
Jis nebemato artimų...
Jo veidas svetimas, įpuolęs,
Toks sužavėtas, toks ramus.
Lyg susprogdintas griuvo tiltas
Tarp mūs ir jo. – Sudie, sudie!
O jis dar vakar buvo šiltas,
Žvalus ir gyvas – kaip kregždė.
Kai juodu apsiaustu jį siautė,
Girdėjome – visai arti...
Ją širdyse – lyg plieną jautėm, –
Jinai – mūs kūdikio mirtis.
Kur jos šešėlis šaltas krito,
Ten šerkšnas baltavo tuojaus.
Mes glaudėmės prie vienas kito
Gyvybės šilumai pajaust.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas kalba eilėraščiuose „Mes eiliniai“ ir „Virkdo vėjas“ ir ką jie sako gyviesiems?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Abiejuose kalba žuvę kariai. Eilėraštyje „Mes eiliniai“ jie sako: „Jie ateis, mus negyvus pakeis. / Mes nebūsim nė vienas tarp jų.“ Eilinis kare „nežymus“, jo vardo dainose neminės, bet tokių daug, jie krito „pulkais“ ir kūnais nugrindė tiltus. Eilėraštyje „Virkdo vėjas“ jie guli „Ištaškyti (...) nepakasti“, kol naujakurio namuose dega jauki ugnis. Abiejuose eilėraščiuose gyvieji vėl kuria namus, o žuvusieji lieka nepalaidoti laukuose.
Rašiniui: IstorijaŽmogaus vertė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.