Skaudžia maudžia troškulys krūtinėj –
Lyg žaizda, išdeginta žarijom.
Jei atrasčiau avinėlio pėdą
Gimtame takelyje išmintą...
Sklidiną rasos tulpelės žiedą,
Troškulį galėčiau nuraminti.
Buvo ten kalneliai, pievos, miškas,
Mano rudenio aušra išblyškus...
Sėmėm vandenį šaltinio žalio
Pro geltonus lapelius berželio.
Ir tada, tada nepažinojau
Aš tavęs, o širdgėla juodoji!
Rodos, ir manęs ten pasigenda, –
Dūsauja saulėlydžiu motutė...
Girdžiu – gervės į dausas jau skrenda.
Rytmečiais tenai šalna baltutė,
Ten į vandenį šaltinio žalio
Byra šaltos ašaros berželio.
1944.
Užpustyti keliai
Užpustyti keliai ir takeliai, –
Kur ėjai žygiavai – nežymu.
Pusnimis horizontai nubalę
Dvelkia šaltu nauju gaivumu.
Mano žemė – įmigusi lokė, –
Rytmetį nieks pėdų neatras.
Baltos pusnys, mane jūs užklokit,
Suvynioję į sniego skaras.
Maskva, 1944.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas kalba eilėraščiuose „Mes eiliniai“ ir „Virkdo vėjas“ ir ką jie sako gyviesiems?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Abiejuose kalba žuvę kariai. Eilėraštyje „Mes eiliniai“ jie sako: „Jie ateis, mus negyvus pakeis. / Mes nebūsim nė vienas tarp jų.“ Eilinis kare „nežymus“, jo vardo dainose neminės, bet tokių daug, jie krito „pulkais“ ir kūnais nugrindė tiltus. Eilėraštyje „Virkdo vėjas“ jie guli „Ištaškyti (...) nepakasti“, kol naujakurio namuose dega jauki ugnis. Abiejuose eilėraščiuose gyvieji vėl kuria namus, o žuvusieji lieka nepalaidoti laukuose.
Rašiniui: IstorijaŽmogaus vertė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.