per gūdųjį mišką,

per svetimą šalį

tu skriski, dainele,

į mylimą kraštą!

25Penza, 1941.X.19.

Dagilėlis

Žvarbūs lietūs raižo tartum peiliai.

Dargana rudenė – klampios pelkės.

Dagilėli, ko taip čypsi gailiai?

Ar netekęs draugo, ar išalkęs?

5Sibiro jau taigos vėjai kelias,

Greit supūs ledinių snaigių pusnį.

Be pastogės – permirkę plunksnelės.

Kur nakvosi, kur tu svečias būsi?

Aš pakviestau mažąjį paukštelį

10Į namelio šilumą pro langą...

Dagilėli, nebturiu namelių,

Svetima padangė mane dengia.

Penza, 1941.X.28.

Vėlinės

Šaltuos miškuos numirę lapai šlama.

Į skurdų apsiaustą supiesi.

Ir medžiai – toki pat benamiai

Išdžiūvusias rankas tau tiesia.

5Gyvenimas – daina žiogelio

Į purvą kruviną suminta.

Todėl ir beržui širdį gelia,

Ir ašaros pušelei krinta.

Sugrįžta jie – į žemę kantrią...

10Ir tiek jų daug – prie kūno kūnas...

Kada ir kur sutiksim vienas antrą?

Ak, neįskaitomos žvaigždyno runos!

Nejau gyvenimas sugriautas?

Širdy– perdėm žaizda ir skausmas.

15Ir neša, neša kraujo sriautas...

Koki krantai kada priglaus mus?

Penza, 1941.X.