9 psl.
Šaltuos miškuos numirę lapai šlama.
Į skurdų apsiaustą supiesi.
Ir medžiai – toki pat benamiai
Išdžiūvusias rankas tau tiesia.
Gyvenimas – daina žiogelio
Į purvą kruviną suminta.
Todėl ir beržui širdį gelia,
Ir ašaros pušelei krinta.
Sugrįžta jie – į žemę kantrią...
Ir tiek jų daug – prie kūno kūnas...
Kada ir kur sutiksim vienas antrą?
Ak, neįskaitomos žvaigždyno runos!
Nejau gyvenimas sugriautas?
Širdy– perdėm žaizda ir skausmas.
Ir neša, neša kraujo sriautas...
Koki krantai kada priglaus mus?
Penza, 1941.X.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.