- Ko čia gailietijs? Juk ateisėt pri munis. Aš išeisu pasitikti. Ir kaip ponitelė ateis, ir Nika, aš pasitiksu. Aš nebijau mirti. Aš noru pri dijvule.

Mums tie jos žodžiai nedarė didelio įspūdžio; rodės mums, kad ji taip sau tiktai kalba, o nei mirs, nei ką. Nieko neskauda, nedejuoja, šnekas, kaipgi mirs? Bet mamatė sugrudo, ir jos akyse žibėjo ašaros. Grįžtant mums namo, paklausiau:

- Ar tikrai Kazelė mirs, mamate?

- Gal būti... Liga sunki.

Man širdis taip susopo, tartum kas būtų ją stipriai suspaudęs.

- Ne, mamate! Ji nemirs! Juk mes tiek meldėmės už jos sveikatą. Aš dabar dar karščiau prašysiu poną dievą.

- Ne visados išklauso mus dievas, Irusia. Jis pats geriausiai žino, ko mums reikia ir ko nereikia.

- Bet kaip gali reikti, kad Kazelė mirtų, mamate? - klausiau ašarotu balsu.

- Nežinau, Irusia, nežinau. Bet jei mirs, tai taip reikėjo.

Ne, ne! Nereikia! Dievulėli, nereikia! Rytą vakarą karštai karštai meldžiau, kad ji pagytų.

Bet už kelių dienų atėjo Kazimieras pasakyti, kad Kazelė jau mirus.

Niekas negelbėjo: nei vežimas gydytojo, nei mamatės rūpestis, kad jo įsakymai būtų pildomi, nei mūsų maldos... Atsisėdus kertelėje, ėmiau verkti. Ūmai suskambo man Kazelės skardus juokas lyg sidabrinis varpelis, žibtelėjo jos šviesi galvelė, plonomis aukso kaselėmis apsupta... Juk niekados, niekados jau nebeišgirsiu ir nebematysiu. Kaip tai yra? Juk Kazelė dar nepabaigė statyti savo namelio sodne! Nebepabaigs jau niekados, niekados... Jau niekados nebežaisim su ja savo nameliuose. Ak, kodėl dievuliui reikia to, kas taip skaudu! Ir vis gausiau tekėjo ašaros iš mano akių. Priėjo Nika su pilnomis ašarų akimis ir tarė:

- Ko taip verki, Irusia? Juk Kazelė danguje.

- Bet ar jai neliūdna be savo mamatės? Ir man taip liūdna, kad jos nebebus su mumis.

- Taip reikėjo, Irusia, - rimtai atsakė Nika.

Mamatė rengė Kazelei įkapes.

- Žinai, Irusia, geriausiai tiktų Kazelei tavo tarliataninė jupelė.

Ta puikioji jupelė, balto tarliatano, raudonais aksominiais žirniais, buvo gražiausia ir labiausiai mano mėgstama iš viso mano garderobo. Gaila buvo Kazelės, bet gaila ir tos jupelės.

- Mamate, juk tai mano gražiausioji jupelė...

- Kaip tik dėl to, Irusia. Argi norėtumei aprėdyti Kazelę su savo bjauriausiu rūbeliu? Reikia ją gražiai gražiai papuošti tai didelei, džiaugsmingai iškilmei, kuomet jos siela nuėjo pas „gerąjį dijvulį“.

Bet kad taip sunku buvo persiskirti su gražiausiuoju rūbeliu. O mamatė kalbėjo toliau:

- Pamąstyk, Irusia, kas tau pačiai bus maloniau paskui. Jei neatiduosi jupelės, apsivilksi ja kelis kartus, ir reiks ją mesti prie skurlių. Jei atiduosi, ilgam paliks tau atminimas, kad savo draugei nepasigailėjai to, kas tau buvo gražiausia. Mieliausia žmogui, atminus ne tas valandas, kuriose jis linksminos ir puošės, bet tas, kuriose apgalėjo pats save.

- Atiduosiu jupelę, mamate... Man jau nebegaila.

Stipriai stipriai pabučiavo mane mamatė. Kartu išėmėm jupelę iš spintos, pažvelgiau dar į ją paskutinį kartą ir įdaviau Anei, kad nuneštų Kazelei.

- O ką aš? - klausia liūdnai Nika. - Kad būtų miręs berniukas, atiduočiau savo ulonišką uniformą.

- Tegu geriausiai niekas nemiršta, - sakau, šluostydamos akis.

Visą dieną buvo labai liūdna. Neturėjau jokio noro žaisti, tik, įsispraudus į kanapos kertelę, skaičiau savo „Przyjaciel\'į“. Bet ir į knygas žiūrėjau šiandien su atkara širdimi, karčiai mąstydama, kad tiktai jose tesidaro visokių stebuklų: mirtinai sergą ligonys pasveiksta, net numirėliai atgyja, su gyvybės vandeniu šlekšterėti. O iš tikro - Kazelė mirė, ir niekas jos nebeprikels. Ir tuojau įdės ją į tamsią duobę ir užbers žemėmis. Ak, kaip baisu!

Pavakariais nuėjome su mamate pamatyti Kazelės paskutinį kartą. Ant baltai užtiesto stalo guli ji, gražiai aprėdyta su mano jupele, su rūtų vainiku ant aukso galvelės, su paveikslėliu baltose kaip popieris rankutėse. Pirmą kartą savo gyvenime matau nabašninką, bet man nebaisu. Kazelė atrodo man tokia pat, kaip prieš kelias dienas, tik dabar ji miega, taip saldžiai šypsodama, tartum kažkokį linksmą sapną sapnuodama.

Kalbame poterius, paskui mamatė barsto ant baltos jupelės mūsų atneštas rudens gėles.

Kerčioje už stalo gieda kelios moters, tarp jų bobutė; ant lovos verkšlena Kazimierienė, o pakrosnyje sėdi vaikai, susispietę į krūvą, tylūs ir išsigandę.

Mamatė, priėjus prie Kazimierienės, meiliai glosto jai galvą, ir sugraudinta Kazimierienė ima balsiai verkti. Prie mamatės artinas bobutė.

- Mata, puoniteli, kun mums Kazeli padarė. Juk tat ana reikieje muni numarinti ir apgijduoti, ne munij, sena buoba, anų.

Ašaros kaip pupos rieda per jos raukšlėtus skruostus.

- Kas gal permanyti dievo takus, bobute, - sako mamatė.

- Žinuoms, žinuoms, puoniteli. Ne mūsų menkuoms galvuoms tat išnešti. Dijva valia. Ale laba gaila, kad, mata, toki gera vaks buva. Ruoduos, kad būtų užaugus, būtų įtikus ir dijvuliui, ir žmuonims. Lioub atiejus munij truobelį iššlouti, vo, gavus dvari cukerkelį, ir munij lioub atnešti.

- Ir puonou dijvou reik gerų vaikų, - atsiliepė viena bobelė.

- Užtat ir mirims anuos buva dyvinas, puoniteli. Jau senia saki vis mirsianti ir mirsianti. Vo šįryt siedu pati vijna pri anuos, ir saka: „Buobuteli, tik kap aš pradiesu mirti, uždek žvakelį, aš nuoru gražia eiti pri dijvule“. - „Uždegsu, - sakau, - už, pupeli.“ - „Ar turi čia pat? - saka. - Paruodyk.“ Paruodžiau žvakį. „O sierčikų ar turi? Gal nebsuspiesi suijškuoti.“ - „Yra, - sakau, - viskas yr.“ Paskou saka: „Buobuteli, douk munij dijvo mūkelį.“ Paiemus nubučiava kojeles, rankeles ir padieje šalia. Pagulieje paskou tap ramia kuokį pusvalandį, nieko nekalbieje. Paskou viel saka: „Kame muna dijvulis, buobuteli?“ Viel įdaviau dijva mūkelį, pradieje bučiouti, tik veizu - akeles stakt, stulpu atsistoje. Aš toujau šaukti kitų, misliju, jau miršt. Uždegiau žvakį. Bet ne, akeles vėl pradieje judieti. Ir viel bučiouja mūkelį. Tik akeles viel stakt - ir neblika Kazelės. Anij ai nepasaki. Gesti užgesa kap žvakeli, ir gana.

O aš tuo tarpu vis žiūriu į Kazelę. Matau dabar jos pamėlynavusius nagelius ir melsvas lūpeles. Ir tas keistas mėlynumas, ir tas nežmoniškas blankumas, ir nejudrumas pradeda man rodytis baisūs. Štai musė atsitūpė ant jos voko. Kaip baisu, kad vokas nei nekrustelėjo... Jaučiu, kad tai nebe Kazelė, nebe ta, kurią taip mylėjau, su kuria juokdavaus ir žaisdavau, kurios galvelę tiek kartų glostydavau ir bučiavau. Tai kažkas visai svetima ir baisu, su kuo už jokius turtus nepasilikčiau viena, ko už jokius turtus nepalytėčiau. Ir galų gale toks siaubas pagrobė mane į savo nagus, kad, visa drebėdama, su pilnomis ašarų akimis, puoliau prie mamatės:

- Mamate, eikim namo! Aš bijau, bijau!

Išėjus mamatė tarė:

- Per ilgai laikiau jus ten, vaikai. Bet negalėjau neleisti bobutės išsikalbėti. O Nika rimtai pridūrė: