Pasakojo jis kartą savo gyvenimo istoriją. Trumpai, be tuščių žodžių, neegzageruodamas.

„Buvau toumet - kokių devyniolikos metų vaikis - Paprūsė, pri sava puona už untrą purmonį. Dar toukart tebebuva baudžiava, tamsta, puoniteli, musiek anuos neatmeni. Sunki buvo laika. Kur puonc gers, tai dar pusė biedos, bet ir tam gerajam, turint visą valią, supykus sunku buva besusivaldyti. Aš jau tuoks visaduos buvau gailestingos širdies, vis mun lioub būti gaila visų engiamųjų. Ir dar mun be gala tika knygas skaityti. Kap tik pramuokau skaityti, toujau nusipirkau šv. istuoriją ir ėmiau skaityti, kada tik begaliedams. Ir perskaitįs viskų lioub apmislyti. Tap tata bemislijant, iemė mun aiškieti, kad ta baudžiava niera puona dijva įstatyta, bet tik žmuonių prasimanyms ir prijšings puona dijva valia. Vijną kartą ieme ir apsirga puona mylimasis arklys. Musiek kas nuors priskundė puonou, kad aš anų primušis. Bet tat buva neteisybi, aš niekaduos nie juokia gyvuolelia neesu mušįs. Aš tata šloujous stainė, puonc ir beateinųs. Kap mata pripouli prie munis, laba supykįs, ir šauk:

- Ak tu! - saka, užkeikė biaurias maskoliškas žuodžias, negal nie pasakyti. - Kam tu primušia muna arklį?

Mun šlouta iš rankų iškrita.

- Aš nemušau, puoneli, - sakau, - tat neteisybi.

- A, tai tu dar melousi! - saka, ir takšt mun par ausį.

Pajutau didelį suopulį, pamačiau kraujį varvant iš nuosies, ir tučtoujau muna runka pasikieli ir druoži puonou atgal.

Kas būt buvį daugiau, aš jau nebeišmanau. Unc būtų poulįs munis mušti, aš jutau, kad nebūč nusileidįs. Gal unc muni būtų užmušįs, gal aš anų. Bet puondzivs sauguoje mudu abudu nu tuoki baisi grieka. Atbiega į stainę puoni. Laba gera buva puoni, ir puonc lioub anuos tunkia klausyti. Nie vijna, nie kita jau nebier šio pasaule - dijve, douk judum amžinųjų šviesybį! Įbiega, įbiegusi puoli pri puona, pagruobi už runkelių ir šauk:

- Jasieczku drogi, dość, dość! Zostaw go, zostaw!

Tij žodžia lig šiuol tebeskumb muna ausyse.

Pasitumpė juodu valandelį ir išieje. Uo aš įlindau į sava kamarą, nusimazguojau kruviną burną ir įvirtau į luovą. Galva be gala gielė. Guliu ir misliju, kas če mun dabar bus. Ar če kars muni, ar piaus. Bet deltuo negailiejaus tap padarįs. Misliju: kas bus, kas nebus, vo aš vis delto drįsau pasipryšinti ir paruodžiau, kad nie puonou nevalnu eiti pryš dijva įsakymą. Vo kad pats iejau, aplink tų nie mislyti nepamislijau.

Bet nieka nebuva. Nuvarė muni tikta pri kita darba, kad puona nesutikčiau. Vo už kelių dijnų kap tik atėję akrūtų statuomasis laiks - puonc ir atidavė muni į akrūtus.

Kijk tin teka pakelti - nepasakuosu, vis tijk nenupasakuosi. Pri visų vargų prisipainiuoje dar kažin kuoks keists ilgiejimos. Tap lioub būti ilgu sava krašta, mamunelis, tap ilgu, kad niekur vijtuos nebrundu, nebetverous, ruoduos, ėmįs pasikarsu ar pasipiausu. Gal ir būčiau sau galą padarįs, bet bijuojau sava dūšią pražudyti. Untras muna tarnystės metas susilaukėm tuos didelės laimes - panaikina baudžiavą. Sutrumpina ir laiką maskuoliauti, ir jau prašvita mun nuodieje pareiti numij.

Penktas metas nuvari muni į Kavkaziją. Kap tik nuvari, kap mata ir prisimeti drugys. Iš pradžiuos dar šiap tap; pakries kuokį nedėlį, ir apent sveiks. Bet paskou kad suėmė muni, jau nebišeinu iš lazareta, palikau nebepanašus į žmuogų. Lioub gulieti par kiauras naktis nemieguodams ir bliauti kap tas kūdikis. Smertis če pat, vo če nie kunigeli, nie mamunelis - ničnieka. Nenumaniau toukart, kad tat tuoki dijva kelia, kurias unc ved muni pri savis.

Tap beguliedams be darba, iemiau skaityti. Buvau jau išmuokįs ir maskuoliška skaityti. Ir buva ten tuoks pelčeris, be gala gers žmogelis - lai puondzivs anam atlygina už viskų - unc lioub davinėti mun knygelių. Guliu ir skaitau par kiauras dijnas, ir viskų apmųstau. Ir bemųstydams su sava menka galvele, aš tap išgalvojau: puondzivs sutvieri Aduomą ir Ijvą laimingus ir duorus. Anudum sugriešijus, puondzivs atiemi nu anų visas gerybes, išvari vargti ir nusprendi, kad žmuonys patys sava pruotu ir sava išgale apent pasidarytų unt svieta ruojų. Kap visi žmuonys paliks duori, pildys dijva įsakymus, kap gera susitvarkys, kad nie vienam nereks per daug vargti, tat ir būs ruojus. Visuokias knygeles beskaitydams, aš sava menku pruotu iemiau galvuoti, kad tap ir daruos pasaulė. Senuovė žmuonys buva kap ir laukinia - kuoks vargings gyvenims anims buva, kap dabar pamislysi! Vo dabar jau visuoki pabrika, visuokias mašinas, gelžkelia - jau ir puo uorą laksta - vo juk tata dar ne gals. Kad jau tas žmuogaus pruotelis tijk iškila, juk unc kils ir dar. Paskuo takių mašinų prasimanys, kad žmuonims nebreks bedirbti nie juoki sunki darba. Nebebijuos žmuonys nie perkūnų, kreipdami anus, kur nuories, nie ugnijs - gal prasimanys nedegamas truobas, - nie ligų tijk neprisileis. Juk kuokių tat dabar daktarų yra! Tuokias reperacijas padara, kad baugu klausytis. Senuovė nie iš tuola tap nemuokieje. Vo antra vertus, nu kits kita žmuonims nebebūs varga del tuo, kad vis labiau anij ims pildyti dijva įsakymus. Laikou einant, žmuonys palijkt nebe tuokij baisi - tamsta, puoniteli, juk tų viskų geriau už mumi žina, muokslus išiejusi, aš tijk težinau, kijk esu išskaitįs iš knygų. Nebiera jau juodųjų vergų Amerikuo, nebiera pas mus baudžiavuos, girdieti, kad jau ir vaiske tap nebmuš - viskas eit geryn. Ir mun tap ruoduos, puoniteli, kap jau visi žmuonys visiška tap ims gyventi, kap puondzivs kad prisaki, kad vilks atsiguls šalip avineli, tat toumet ir bus svieta gals. Vadinas, apent sugrįš į ruojų. Ir toumet ateis viešpats Jiezus Kristus ir, visus prikielįs, sunaikins paskutinį vargą - smertį. Ir toumet prasidies ta karalysti, kuriuos nie ausis yra girdiejusi, nie akis regiejusi.

Vis tata tap besirgdams apdūmuojįs, aš supratau, kad kuožna vijna žmuogaus prydermi yra ne tik pačiam būti duoram, bet dar ir kitus muokyti ir raginti, kad kuo greičiausia žmuonys sulauktų tuo ruojaus. Ir tap sau mislijau: jei puondzivs muni leistų pagyti ir pareiti į sava kraštų, ta aš jau dabar gyvenčiau pagal tų sava supratimą. Ir viskų muni leida dijvulis. Šijk tijk pasitaisius, paleida muni suvisu numij. Ir kuoks tat stebuklas, parėjįs numij, paguliejau kuokią nedielį iš kelionies nuvargįs, ir nu tuo laika išgijau visiška - ruoduos, kas su runka imti atiemi nu munis tų ligų. Bet sunkia dirbti nebeįgaliejau. Kų aš če dabar bedarysu, kad išpildyčiau kiek begaliedams tų dijva uždietųjų prydermį? Nou pat mažens munij be gala tika ir sekies druožinieti. Tad pradiejau dirbti šventūsius, šaukštus, varpsčius ir vežiuoti puo atlaidus. Kad būčiau muokytas, būčiau ėjįs į kunigus. Kunigs geriausia gal tų daryti. Vo muna tas galiejims, žinuoma, menks tiera, neišiejus nie juoki muoksla, nie nieka. Bat kiti nė tijk nemuok. Dijvas munij lijpė, kų turu, su kitas dalytis. Tat pradiejau dar ir vaikus muokyti. Vo kap tik Tilžė iemi leisti žemaitiškas kningas, aš tučtoujau pajutau, kad če munij darbs. Ir pradiejau vakščiuoti į Prūsus. Tudu amatu tap puikia su kits kitu sutink, kits kitą rem. Vežu sau šventūsius į atlaidus, ir gana. Paruodau uriadninkou, je ciekavijas. Vo kits tavuors tap gilia, kad unc nė uostyti neužoud.

Ir dabar jau, ruoduos, kuokios munij dar laimes berek? Prisinešu knygelių, paskleisu į visas pusis - ot tap, ruoduos, stumtina stumu žmuonis pri tuo galutine ruojaus.“

Labai mėgstu kalbėtis su Levanarda. Apie viską jis turi nusistatęs savą nuomonę. Skaito visas lietuviškas knygas, kokios tik išeina, ir perskaitęs viską permąsto ir pergalvoja. Kad jis būtų mokytas, tikriausiai būtų buvęs žymus filosofas. O gal ir didis skaptuotojas. Nes, nepaisant technikos menkumo, jo statulėlėse yra kažko, kas jas dvasina, kas primena primityvus.

Ir tas jo kristališkumas. Tikras „dievo žmogus“. Kad ne „mamunėlė“, jis vargiai beturėtų ko valgyti, nes su pinigais apsieina kaip vaikas. Mamunėlė atima iš jo tuojau visus gautus už statulėles ir knygas pinigus, maitina jį ir rėdo. Tiesą sakant, už tas knygeles nedaug jis tegauna, nes pusę dalija veltui. Kas bus, jei ta mamunėlė mirs pirm jo? Vesti jis neapsives, nes jo filosofija jam neleidžia. Jei jis kuomet nors neteks mamunėlės, norėčiau, kad pas mus apsigyventų. Vietos atsirastų. Aš rūpinčiaus juo kaip mamunėlė.

Kana kados prašiau jį, kad man išskaptuotų smūtkelį. Tai mano mėgstamiausias „dailės veikalas“. Niekur taip pilnai nėra pasireiškusi lietuvių siela, kaip tame melancholingame, susimąsčiusiame Kristuje, rymančiame taip kantriai ir rimtai. Mano smūtkelis labai pavyko Levanardai. Tame galvos nusvirime, tame stuomens palinkime yra tikro artizmo. Žinojau, kad jis neims pinigų už tą savo darbą, ir nunėriau jam ilgą, platų kaklaryšį. Kiek man buvo džiaugsmo, matant, kaip jam patiko ta dovana.

Atsisveikindama su juo, kiekvieną kartą mąstau, kad sveikintis gal jau mudviem nebeteks. Juk kiekvieną valandą visokie žandarai ir uriadnikai gali uždėti ant jo savo geležinę leteną. Ir kas gali žinoti, ar ilgai dar lemta jam taip laimingai nuo jų išsisukinėti, kaip lig šiol.

Įdaviau jam pinigus, gautus už apyrankę. Netrukus nukeliavęs atiduos, kur reikia. Džiaugiuos nors tiek prisidėjusi prie to švento darbo. Kuo gi daugiau galiu? Ak tiesą sako Levanarda. Kaip trukdo savas lizdas darbuotis „dievui ant garbės“!

Liudviko žodžiai apie šaltinius rodo, kad jis spėja, kas atsitiko su mano apyranke. Kana kados paklausė, kodėl jos nesimaunu. Atsakiau, kad sulūžusi. Kodėl kodėl pamelavau! Juk tai mano daiktas ir turiu teisės daryti su juo, ką noriu. Nėra jėgų atvirai ir drąsiai ginti tas savo teises, ir gana. Bijau, kad Liudvikas supyks, kažin ko prikalbės... Ir kaip ta straigė, bijodama, kad manęs nešvelniai nepalytėtų, lendu į išsisukinėjimų ir melų kaušą.

Mamatės užrašai

Tur būt, nėra pasaulyje juokingesnio luomo už mūsų smulkiuosius bajorus. Proto ir širdies kultūra nestovi jie nė kiek aukščiau už valstiečius, o putlūs, pilni pretenzijos, su didžiausia panieka žiūri į „chamus“. Dieve, kaip jie kalba lenkiškai! Kas nori studijuoti lietuvišką stilių, tas tesiklausai jų lenkiškos kalbos. Kaip jie prijuokino mane vakar per vestuves klebonijoje! Bet, tiesą sakant, tai yra juokai per ašaras. Gaila man jų Gaila man visų juokingų žmonių. Kodėl tie mūsų bajorai yra tokie juokingi? Daugiausia dėl to, kad taip kalba lenkiškai. Tepametie jie tą lenkų kalbos karikatūrą, teimie kalbėti žemaitiškai - ir tuojau nustos mažiausiai pusės to savo komiškumo. Bet ką jie kalti, kad seka ponus? Juk kiekvienas stengias imti pavyzdį iš to, kas, jo nuomone, stovi aukščiau už jį.

Vestuvėse buvo vienas vaistininkas iš Maskvos. Padeklamavo lietuviškas patriotiškas eiles, girdėjau jį lietuviškai kalbant su draugu, dėl to suinteresavo jis mane, ir kalbėjau su juo. Pasakojo, kad Maskvoje esąs susidaręs lietuvių patriotų būrelis. Kaip tat gražu! Atsimenu puikias Jokajaus apysakas apie vengrų atgimimą. Kodėl ir Lietuva negalėtų atgimti? Kodėl neturėtų kartą pasibaigti tas anormalus stovis, kad bajorija išsižadėjo savo kalbos ir priėmė svetimąją? Juk pasibaigė Vengruose, pasibaigė Čekuose.

Nors pati užauklėta lenkų kalba, tačiau myliu lietuvių kalbą. Tokia ji senutė, amžių pelėsiais apaugusi, miela. Jos garsuose, rodos, girdžiu šventų girių ošimą, jaučiu kvapą šventų žolių, deginamų dievams amžinojoje ugnyje. Myliu dainas, pilnas poezijos, ašarų, ilgesio. Man rodos, jokia tauta neturi tokių švelnių, dvasingų liaudies dainų, kaip mes. Rodos man, kad lenkų kalba - tai tik įmotė. Gera, maloni, bet vis dėlto įmotė. Geriausiai ją moki žmogus, pripratai prie jos, prisirišai, net pamylėjai, tačiau, atminus senutę motiną, apleistą tamsiame užkampyje, stipriau suplaka širdis. Yra kažkokių slaptingų siūlų, rišančių vaiko širdį su motina, kad ir užmirštąja, kad ir paniekintąja.

Kiek sykių skaitau Kraševskio „Litwa“ ar „Kunigą“, ar „Valenrodą“, ar „Vitolio raudą“, visuomet graudu man ir liūdna, tarsi kas mylimas būtų miręs.

Bet kituose tie siūlai jau seniai nutraukti. Štai buvome vardinėse pas ponus Tarvydus. Vakare šeimyna ėmė dainuoti sodne, sveikindama poną. Bet tos bėdinos vargo dainelės tesukėlė tiktai pasibiaurėjimo ir paniekos aristokratiškuose ponų Tarvydų sūnuose ir marčiose. „Azija!Barbarai!“ - sakė jie vienas kitam.

Kad gyvenčiau Maskvoje, prisidėčiau prie to būrelio. Bet čia, užkampyje, be jokio kontakto su plačiuoju pasauliu, ką žmogus darysi? Tik eik, žiūrėk, kad kiaulės būtų gerai pašertos, kad mergos pieno nevogtų - štai ir viskas!

Norėčiau, kad bent mano vaikai prisidėtų prie Lietuvos atgimimo - visos tos mano brangiausios galvelės, visos tos mano sielos sielelės.

Lietuvninkai mes esam gimę,

Lietuvninkai mes turim būti...

Tvirtai esu įsitikinus, kad žmogus tuomet tegali būti tikrai naudingas savo tėvynei, jei yra išaugęs iš savo tautos kultūros. Svetimų kultūrų turtai, renkami jo iš visur, turi lyg grūdai kristi į savą žemę. Dėl to stengiuos, kad mano vaikai kuo daugiausia girdėtų, mokėtų, dainuotų mūsų žemaitiškų dainų, pasakų, padavimų. Man rodos, jei žmogus nepasisavins visa tai, tebebūdamas vaiku, jis visuomet jau bus lyg svetimtautis.

Perskaičiau, ką esu čia kana kados parašiusi, kad prisidėčiau prie lietuvių patriotų ratelio, jei gyvenčiau Maskvoje. Taip, jei tai sutiktų su Liudviko valia. Tuo aš visai netvirtinu, kad nesutiktų - labai gali būti, kad sutiktų - tik noriu pasakyti, kad savo valios pravesti aš neįstengiu. Tur būt, dėl to taip ir nekenčiu despotizmo ir bijau, kad instinktyviai jaučiuos neturinti pasipriešinimo jėgos.

Kad kas paklaustų mane, kuris žodis žmonių kalboje yra baisiausias, atsakyčiau: vergas.

„Esate brangiai atpirkti nebūkite žmonių vergai.“

„Grožis tai begalės atspindis. Tai nujautimas dievo.“

Begalė atsispindi grožyje, ir dėl to jis taip pagauna sielą. Nes kaip gėlė įtempia visas jėgas, stengdamos sugauti nors vieną saulės spindulėlį, be kurio negali gyvuoti, taip mūsų siela, šiame netobulybių pasaulyje būdama, veržias sugauti nors mažutę kibirkštėlę absoliuto, kurį nujaučia, kurio trokšta ir be kurio negali gyvuoti.

Mirė Kazelė... Taip gaila man tos savo krikšto dukrelės! Svajojau mokyti ją, o nežinojau, kad mirties jau stovėta šalia jos.

„Tavo akys ant manęs, ir tuojau nebus manęs. Kaip debesys nyksta ir praeina, taip, kas nužengs į kapą, nebeišeis nei besugrįš į savo namus... Štai dabar pelenuose užmigsiu, o jei manęs rytą ieškosi, nebebus manęs. Tariau puvėsiams: tėvas mano esi, mano motina ir sesuo; kirminams: kapas yra mano namai, ir tamsybėse pasiklojau savo lovą...“

Tiek amžių nuriedėjo amžinybėn nuo to laiko, kaip tie žodžiai buvo ištarti, tiek dideliausių atmainų įvyko gyvenime, o jie ir šiandien dar tebėra gyvas, skaudžiausias širdies skausmas. Nes daug kas atsimainė, bet pasiliko tai, kas svarbiausia, - mirtis. Dažnai mąstau: kad žmonija, žengdama pirmyn, taip ištobulintų visas gyvenimo sąlygas ir žmonių santykius, kad žemėje rastųs rojus - kas iš to, jei pasiliktų mirtis? Kas iš to rojaus, jei kiekvieną valandėlę galiu nustoti mylimųjų asmenų? Kas iš gėrio, grožio, tiesos, jei viso ko galas - puvėsiai, niekas, nebūvis? Kas iš to rojaus, jei pati ryt poryt ištikšiu kaip tas muilo burbulas? Jei esu - ir nebūsiu? Kaip gyventi su tokiu tikėjimu? Nes juk tai taip pat tikėjimas, tik atvirkščias. Kadangi mūsų pojūčiai neduoda įrodymų, jog dvasia egzistuoja be kūno, tai tikime ją žūvant drauge su juo. Kas per košmaras toks gyvenimas! Žinoti, kad kiekvienas tavo širdies plakterėjimas - tai žingsnis į tą niekybę ir puvėsius, kuriuose žus tavo intelektas, tavo valia, tavo jausmai. Ir nėra pasaulyje galios tiems žingsniams sustabdyti. Jei taip, tai gerai sako tie be galo koktūs man žodžiai, kad geriau būti gyvu šunimi, negu padvėsusiu liūtu.

Kaip man gaila, kaip gaila taip tikinčių žmonių! Nėra pasaulyje nelaimingesnių už juos. Nes nors ir nelaimių kalnai prislėgtų žmogų, jei jis tiki, kad visos jos atsvers kažin kame kažkokią svarstyklių lėkštę ir kad tas jo žemės gyvenimas tėra vien jo būvio vienas momentas, - tai juk jis negali būti galutinai, be vilties, nelaimingas. Viena žinau: kad aš netikėčiau, jog tai tiktai momentas, niekados nesutikčiau taip merdėti kas valandą per ilgus metus, taip tekina bėgti į niekybę, bet tuojau nutraukčiau to beprasmio gyvenimo siūlą.

Bet aš žinau, žinau, kad „ką tu sėji, neatgis, jei pirmiau neapmirs. Mirtis yra praryta apgalėjus. Kame yra tavo apgalė, o mirtie? Kame yra, mirtie, tavo akstinas?“

Kaip mėgstu tuos senus senus, dar, rodos, Euripido ištartus žodžius:

55Kas žino, ar mūsų gyvenimas nėra mirimas,

Mirimas gi ar ne gyvenimas?

Tikrai, tikrai taip yra. Aš tai jaučiu visomis savo sielos galiomis.

Niekas manęs taip negraudina, taip nedžiugina ir tokios laimės neįkvepia į širdį, kaip tie kuklūs parašai ant kapų katakombose. „Stepanai, gyvas esi!“ „Gyvas esi, Priscila!“ Ar gali būti didesnė laimė už galėjimą tarti tuos linksmus žodžius. Kiek kartų mąstau apie mamą, visados baigiu jais. „Vivis, mater!“ Ir tu, Kazele, gyva esi!

Vėl sapnavau mamą. Kas mane ištiks?

Sapnavau prieš kelias dienas - mirė Kazelė. O dabar kas nutiks?