- Taigi. Žinau tavo demokratiškus principus. Leisk pasakyti tau, Maryniu, kad apskritai perdaug demokratiškai auklėji vaikus. Toks, pavyzdžiui, dažnas žaidimas su gaspadoriaus vaikais, toks sėdėjimas žiemos vakarais su šeimyna ir dainavimas - do czego to podobne! Kokie rezultatai! Vaikų lenkiškas akcentas kartais tiesiog horrible. Kartais jie vartoja net ištisus žemaitiškus žodžius, kartais ir jų manieros nėra tinkamos Daugirdams, kartais, užuot dainavę lenkų daineles - tiek jų yra gražių, juk atsiunčiau jums, - niūniuoja žemaičių piemenų dainas.

- O aš džiaugiuos tuo, nes man labai svarbu, kad mano vaikai būtų tikri savo krašto žmonės, - tarė mamatė.

Ciocia paraudo, nes baisiai nemėgo, kai kas drįso nesutikti su jos nuomone. Ir kalbėjo toliau suerzintu balsu:

- Tokias keistas skelbi pažiūras, Maryniu, kad aš jų net nesuprantu. Ką reiškia „tikri savo krašto žmonės“? Labai, labai man skaudu. Ką pasakytų mūsų motina - kilminga ponia - pamačius, kad jos sūnaus vaikai auga kažkokiais chlopomanais. Norėčiau, kad mano brangiausio brolio, kurį taip myliu, vaikai būtų tinkamiau auklėjami. Jis pats, vargšas, taip susirūpinęs ūkiu ir reikalais, galima sakyti, pats ant savo pečių nešąs visą ūkio naštą, neturi laiko jais užsiimti. Pagaliau tai ne jo darbas. Tam yra motina. Jos pareiga taip užauklėti vaikus, kad jie taptų vertais savo giminės atstovais.

Mamatė tylėjo, žiūrėdama tolybėn. Nutilo ir ciocia Karusia ir sėdėjo, keistai sučiaupusi lūpas.

Mano širdyje pakilo pyktis ant ciocios už mamatę. Saldainiai, kuriuos laikiau rankose, ūmai rados man nemalonūs, ir nutariau nevalgyti nė vieno.

* * *

Vakare būru sename name. Kambariai pilni svečių. Ponų dalis lošia kortomis kabinete, kiti sėdi su poniomis salone, kur vyresniosios susispietė aplink didžiąją kanapą. Ciocia Karusia atrodo dar jaunesnė su savo dideliais deimantiniais auskarais, barstančiais saujas kibirkščių, ir su violetinio atlaso rūbu. Labai mėgstu žiūrėti į gražias, pasipuošusias ponias. Bet šiandien ypač viena pririšo prie savęs mano akis - ta su juodu aksominiu rūbu, baltais pūkeliais apsiūtu. Kokie jai vešlūs plaukai, kaip linai, akys lyg žibutės, koks baltas ir permatomas lyg porcelianas veidelis, kokios vaikiškos lūpelės! Nedažnai ją tematau, nes gyvena tolokai ir tik retkarčiais teatvažiuoja aplankyti mamatės, savo mokslo draugės. Žinau, kad ji buvo ištekėjus, bet vyras buvo toks negeras ir nemandagus, kad ji netrukus sugrįžo pas savo mamą. Žiūriu į ją ir mąstau, koks baisus žmogus turi būti tas jos vyras, kad nemyli tokios stebėtinos ponios. Ir vaizduojuos jį panašų į Mėlynbarzdį, papieštą mano pasakų knygoje.

- Sužavėjai mano Irusią, Bronciu, - tarė jai mamatė, pažvelgus į mane. - Matai, kaip įsižiūrėjusi į tave, kaip į paveikslą.

Ji pažiūrėjo į mane ir pašaukė pas save.

- Ar tai tiesa, Irusia, ką sako mama?

Drovėdamos nuleidau akis ir neatsakiau nieko.

- Kodėl gi taip žiūri į mane?

- Nes į tamstą miela žiūrėti, nes tamsta baisiai graži, - tariau, nebesuvaldydama savo dvasios pagavimo. Ji nusijuokė, pakalbėjo su manim ir pakvietė atvažiuoti pas ją su mamate.

- Kad mamatė neima ten, kur nėra vaikų. Nes ką aš ten dirbčiau?

- Bet pas mane turėsi ką dirbti - žiūrėsi į mane, - juokės ji.

- O gal dėl išimtinio asmens mamatė ir padarys išimtį, - tariau rimtai.

Arti sėdintieji svečiai ėmė juoktis. Ji pabučiavo mane, o aš laiminga sugrįžau į savo kertelę, vieno dalyko tetrokšdama: taip sėdėti, taip vaikščioti, taip kalbėti, kaip ji.

Dėdienė Aleksandrienė, žvairi, smailianosė blondinė, atsisėdusi šalia ciocios Karusios, gyrėsi savo šeimininkavimu.

- Vos vos išsisukau iš namų, jau neturėjau vilties gėrėtis jūsų miela draugija. Darbo turiu lig kaklo. Mano nuomone, gana mums to poniško dosnumo ir tos nonšalancijos. Jei norime gyvuoti, turime išmokti traukti pelną iš kiekvieno daikto. Dėl to įsteigiau sausų konfitūrų fabriką, tikrąjį fabriką. Vaisių šįmet tokia begalė, ir tokie jie pigūs, kad tiesiog širdį skauda pardavinėti už niekus. Tad sumaniau kitaip verstis. Išeina agnūs konfitūrai. Turiu daug užsakymų. Kelios mergaitės per ištisas dienas kaišia obuolius ir grūšes. Nieko daugiau, tik kaišia. O virimą turiu prižiūrėti pati asmeniškai, nes niekas taip nemoka. Turėsiu gero pelnelio, pamatysit.

- Tu esi tiesiog sutverta būti šeimininke, - stebėjos ciocia Karusia. - Laimingas Aleksandras, radęs tokį turtą. Bet ne visiems taip vyksta, - pridėjo tyliau ir atsiduksėjo.

- Tur būt, jau esi mačiusi, Karusieczko, - kalbėjo vėl dėdienė Aleksandrienė, - naują Cvierčakevičienės knygą apie kepinius? Tai tikras turtas šeimininkei. Daugybę receptų jau išbandžiau - žinai, kaip mėgstu kulinarų meną - wszystko doskonałe, Aleksander był zachwycony.

- Pasigailėkit, mielosios ponios! - sudėjus rankas, meldė guvi, meili ponia Gužauskienė. - Ūkis - ak, c\'est un conte pour dormir debuot! Jau man jis lig šiol! - ir ponia Gužauskienė su savo baltu piršteliu brūkštelėjo per kaklą. - Nutarkime nekalbėti šįvakar nei apie ūkį, nei apie vyrą, nei apie vaikus, apie visus tuos kasdieninius nuobodumus. Kalbėkime apie dailę, literatūrą, meilę, politiką - ak, tiek gražių dalykų juk yra pasaulyje!

Ponios juokdamosios pasisakė noromis priimančios jos sumanymą. Tik dėdienė Aleksandrienė ir ciocia Karusia labai pasipiktino. Ir ciocia Karusia tarė:

- Nuobodu tai, kas yra mūsų pirmoji pareiga? Atleisk tamsta, bet man tas pasakymas atrodo perdaug lengvabūdis.

- Kaip tat! Pabandykim būti valandėlę lengvabūdės, sekdamos savo ponus vyrus, lengvabūdiškai kovojančius dabar žaliajame lauke ir nė kiek apie savo pareigas nemąstančius, - juokės ponia Gužauskienė.

- Tad pirmų pirmiausia proponuoju užmiršti ponią Cvierčakevičienę su visais jos gerbiamaisiais veikalais ir kalbėti apie lengvabūdesnius rašytojus, - tarė ponas Jonavičius.

- Kai tamsta apsivesi, taip neironizuosi. Vyrai apsivedę tepamato, ką reiškia pati, gera šeimininkė. Prieš tai jiems tie dalykai nelabai terūpi, ir paskui gailis, bet jau per vėlu, - pasakė ciocia Karusia.

- Pamatysi tamsta, - tarė ponia Bronislava, - kai apsivesi, pirmosioms jungtuvių sukaktuvėms dovanosi savo žmonai visus ponios Cvierčakevičienės raštus, gražiai apdarytus.

- Ir būsiu laimingas, sulaukęs nusisekusio kepinėlio, - pridūrė ponas Jonavičius. - Bet lig tam dar neįvykus, laimės man tiekia ir lengvabūdiškesni dalykai, ir dėl to paduodu sumanymą pamuzikuoti.

- Gali sau tamsta juokauti, tačiau faktas pasilieka faktu: nei literatė, nei muzikė niekados nėra gera pati, motina nei šeimininkė, - tarė ciocia Karusia.