- Želvių dvaro urėdas, - tariau.

- Ach, tas urėdas! - su panieka pasakė ciocia ir, valandėlę patylėjus, tarė mamatei:

- Nepalaikyk už pikta, Maryniu, kad kišuos ne į savo dalykus, bet kadangi tu nematai reikalo nurodyti savo dukteriai jos netikusį pasielgimą, tai aš jaučiu pareigą.tai padaryti.

Mamatė nustebus pažiūrėjo į mane ir į ciocią. O aš, nenusimanydama, ką čia blogai padariusi, išsigandau ir pastačiau akis.

- Pirmų pirmiausia, krautuvėse, gatvėse ir apskritai viešose vietose nesibučiuojama. Argi nesi dar to girdėjus nuo mamos?

- Nebuvo dar nei reikalo, nei progos, - atsakė už mane mamatė. - Dar jai yra laiko pasaulio kodeksą išmokti.

- Antra, bučiuojamasi tik su lygiais sau asmenimis. Ar pamąstei, kas tu, o kas jos? Tu - panelė Daugirdaitė, kurios bobutė - tėvo tikroji motina - pani z panów, ir jos, kažkokios Kazlauskaitės, urėdo dukters, tokios žemos kondicijos žmogaus. Dar kas žino, ar bajoras.

Per mamatės lūpas žaibu pralėkė šypsena, ir nuo jos sutirpo mano išgąstis.

- Įsivaizduok, Karusieczko, nesiteiravau. Bet veikiausiai bajoras, nes, atsimenu, kartą atsiuntė Liudvikui laišką su lako antspaudu, kuriame buvo kažkoks herbas.

Ciocia Karusia niekinamai išpūtė lūpas.

- Et, jeżeli i szlachcic, to szaraczkowy. Kokia čia konfidencija su tokiais žmonėmis!

- Matai, Karusieczko, nei aš, nei mano vaikai nežiūrime į žmogų tuo žvilgsniu. Stengiuos įkvėpti vaikams, kad žmogaus vertė pareina ne nuo jo kilmės, bet nuo jo doros.

- Taigi. Žinau tavo demokratiškus principus. Leisk pasakyti tau, Maryniu, kad apskritai perdaug demokratiškai auklėji vaikus. Toks, pavyzdžiui, dažnas žaidimas su gaspadoriaus vaikais, toks sėdėjimas žiemos vakarais su šeimyna ir dainavimas - do czego to podobne! Kokie rezultatai! Vaikų lenkiškas akcentas kartais tiesiog horrible. Kartais jie vartoja net ištisus žemaitiškus žodžius, kartais ir jų manieros nėra tinkamos Daugirdams, kartais, užuot dainavę lenkų daineles - tiek jų yra gražių, juk atsiunčiau jums, - niūniuoja žemaičių piemenų dainas.

- O aš džiaugiuos tuo, nes man labai svarbu, kad mano vaikai būtų tikri savo krašto žmonės, - tarė mamatė.

Ciocia paraudo, nes baisiai nemėgo, kai kas drįso nesutikti su jos nuomone. Ir kalbėjo toliau suerzintu balsu:

- Tokias keistas skelbi pažiūras, Maryniu, kad aš jų net nesuprantu. Ką reiškia „tikri savo krašto žmonės“? Labai, labai man skaudu. Ką pasakytų mūsų motina - kilminga ponia - pamačius, kad jos sūnaus vaikai auga kažkokiais chlopomanais. Norėčiau, kad mano brangiausio brolio, kurį taip myliu, vaikai būtų tinkamiau auklėjami. Jis pats, vargšas, taip susirūpinęs ūkiu ir reikalais, galima sakyti, pats ant savo pečių nešąs visą ūkio naštą, neturi laiko jais užsiimti. Pagaliau tai ne jo darbas. Tam yra motina. Jos pareiga taip užauklėti vaikus, kad jie taptų vertais savo giminės atstovais.

Mamatė tylėjo, žiūrėdama tolybėn. Nutilo ir ciocia Karusia ir sėdėjo, keistai sučiaupusi lūpas.

Mano širdyje pakilo pyktis ant ciocios už mamatę. Saldainiai, kuriuos laikiau rankose, ūmai rados man nemalonūs, ir nutariau nevalgyti nė vieno.

* * *

Vakare būru sename name. Kambariai pilni svečių. Ponų dalis lošia kortomis kabinete, kiti sėdi su poniomis salone, kur vyresniosios susispietė aplink didžiąją kanapą. Ciocia Karusia atrodo dar jaunesnė su savo dideliais deimantiniais auskarais, barstančiais saujas kibirkščių, ir su violetinio atlaso rūbu. Labai mėgstu žiūrėti į gražias, pasipuošusias ponias. Bet šiandien ypač viena pririšo prie savęs mano akis - ta su juodu aksominiu rūbu, baltais pūkeliais apsiūtu. Kokie jai vešlūs plaukai, kaip linai, akys lyg žibutės, koks baltas ir permatomas lyg porcelianas veidelis, kokios vaikiškos lūpelės! Nedažnai ją tematau, nes gyvena tolokai ir tik retkarčiais teatvažiuoja aplankyti mamatės, savo mokslo draugės. Žinau, kad ji buvo ištekėjus, bet vyras buvo toks negeras ir nemandagus, kad ji netrukus sugrįžo pas savo mamą. Žiūriu į ją ir mąstau, koks baisus žmogus turi būti tas jos vyras, kad nemyli tokios stebėtinos ponios. Ir vaizduojuos jį panašų į Mėlynbarzdį, papieštą mano pasakų knygoje.

- Sužavėjai mano Irusią, Bronciu, - tarė jai mamatė, pažvelgus į mane. - Matai, kaip įsižiūrėjusi į tave, kaip į paveikslą.

Ji pažiūrėjo į mane ir pašaukė pas save.

- Ar tai tiesa, Irusia, ką sako mama?

Drovėdamos nuleidau akis ir neatsakiau nieko.

- Kodėl gi taip žiūri į mane?

- Nes į tamstą miela žiūrėti, nes tamsta baisiai graži, - tariau, nebesuvaldydama savo dvasios pagavimo. Ji nusijuokė, pakalbėjo su manim ir pakvietė atvažiuoti pas ją su mamate.

- Kad mamatė neima ten, kur nėra vaikų. Nes ką aš ten dirbčiau?

- Bet pas mane turėsi ką dirbti - žiūrėsi į mane, - juokės ji.

- O gal dėl išimtinio asmens mamatė ir padarys išimtį, - tariau rimtai.

Arti sėdintieji svečiai ėmė juoktis. Ji pabučiavo mane, o aš laiminga sugrįžau į savo kertelę, vieno dalyko tetrokšdama: taip sėdėti, taip vaikščioti, taip kalbėti, kaip ji.

Dėdienė Aleksandrienė, žvairi, smailianosė blondinė, atsisėdusi šalia ciocios Karusios, gyrėsi savo šeimininkavimu.

- Vos vos išsisukau iš namų, jau neturėjau vilties gėrėtis jūsų miela draugija. Darbo turiu lig kaklo. Mano nuomone, gana mums to poniško dosnumo ir tos nonšalancijos. Jei norime gyvuoti, turime išmokti traukti pelną iš kiekvieno daikto. Dėl to įsteigiau sausų konfitūrų fabriką, tikrąjį fabriką. Vaisių šįmet tokia begalė, ir tokie jie pigūs, kad tiesiog širdį skauda pardavinėti už niekus. Tad sumaniau kitaip verstis. Išeina agnūs konfitūrai. Turiu daug užsakymų. Kelios mergaitės per ištisas dienas kaišia obuolius ir grūšes. Nieko daugiau, tik kaišia. O virimą turiu prižiūrėti pati asmeniškai, nes niekas taip nemoka. Turėsiu gero pelnelio, pamatysit.

- Tu esi tiesiog sutverta būti šeimininke, - stebėjos ciocia Karusia. - Laimingas Aleksandras, radęs tokį turtą. Bet ne visiems taip vyksta, - pridėjo tyliau ir atsiduksėjo.

- Tur būt, jau esi mačiusi, Karusieczko, - kalbėjo vėl dėdienė Aleksandrienė, - naują Cvierčakevičienės knygą apie kepinius? Tai tikras turtas šeimininkei. Daugybę receptų jau išbandžiau - žinai, kaip mėgstu kulinarų meną - wszystko doskonałe, Aleksander był zachwycony.

- Pasigailėkit, mielosios ponios! - sudėjus rankas, meldė guvi, meili ponia Gužauskienė. - Ūkis - ak, c\'est un conte pour dormir debuot! Jau man jis lig šiol! - ir ponia Gužauskienė su savo baltu piršteliu brūkštelėjo per kaklą. - Nutarkime nekalbėti šįvakar nei apie ūkį, nei apie vyrą, nei apie vaikus, apie visus tuos kasdieninius nuobodumus. Kalbėkime apie dailę, literatūrą, meilę, politiką - ak, tiek gražių dalykų juk yra pasaulyje!

Ponios juokdamosios pasisakė noromis priimančios jos sumanymą. Tik dėdienė Aleksandrienė ir ciocia Karusia labai pasipiktino. Ir ciocia Karusia tarė:

- Nuobodu tai, kas yra mūsų pirmoji pareiga? Atleisk tamsta, bet man tas pasakymas atrodo perdaug lengvabūdis.

- Kaip tat! Pabandykim būti valandėlę lengvabūdės, sekdamos savo ponus vyrus, lengvabūdiškai kovojančius dabar žaliajame lauke ir nė kiek apie savo pareigas nemąstančius, - juokės ponia Gužauskienė.

- Tad pirmų pirmiausia proponuoju užmiršti ponią Cvierčakevičienę su visais jos gerbiamaisiais veikalais ir kalbėti apie lengvabūdesnius rašytojus, - tarė ponas Jonavičius.

- Kai tamsta apsivesi, taip neironizuosi. Vyrai apsivedę tepamato, ką reiškia pati, gera šeimininkė. Prieš tai jiems tie dalykai nelabai terūpi, ir paskui gailis, bet jau per vėlu, - pasakė ciocia Karusia.

- Pamatysi tamsta, - tarė ponia Bronislava, - kai apsivesi, pirmosioms jungtuvių sukaktuvėms dovanosi savo žmonai visus ponios Cvierčakevičienės raštus, gražiai apdarytus.

- Ir būsiu laimingas, sulaukęs nusisekusio kepinėlio, - pridūrė ponas Jonavičius. - Bet lig tam dar neįvykus, laimės man tiekia ir lengvabūdiškesni dalykai, ir dėl to paduodu sumanymą pamuzikuoti.

- Gali sau tamsta juokauti, tačiau faktas pasilieka faktu: nei literatė, nei muzikė niekados nėra gera pati, motina nei šeimininkė, - tarė ciocia Karusia.

Į tai niekas neatsakė. Pono Jonavičiaus sumanymas labai patiko, ir visos ponios ėmė prašyti, kad pagriežtų pats sumanytojas. Bet jis sakės norįs pirma paklausyti ir prašė mamatę paskambinti. Po mamatės kelios panelės, ilgai prašomos, sutiko atsisėsti už pianino, o paskui padainavo savo violončele ponas Jonavičius. Bet gražiausia buvo, kai pradėjo dainuoti ponia Bronislava. Aš pati jau nebežinojau, kuo labiau gėrėtis: ar jos grožiu, ar balsu. Iš pradžios dainavo itališkai, ir nesupratau nė vieno žodžio, bet kai paskui padainavo: „gdybym ja była słoneczkiem na niebe „ - mąsčiau, kad ji jau yra saulelė, tokia meili, linksma, auksinė. Koncertui pasibaigus, ponas Jonavičius tarė:

- Dabar, gerbiamųjų ponių nutarimu, pradedame kalbėti apie muziką. Ar tamstos esate pastebėję šį keistą faktą, kad kiek panelės beveik visos groja, aukodamos muzikai kartais nemaža laiko, tiek ponios visai ją užmiršta?

- Sunku nepastebėti. Juk pačios esame tais keistais faktais, - nusijuokė viena ponia.

- Čia pat tuojau padarysime anketą, - pridūrė antra.

- Visos čia susirinkusios panelės - be išimties - groja, o ponios - kai kurios gal jau net natas yra užmiršusios, išskyrus ponias Mariją ir Bronislavą.

- Manęs negalima nė skaičiuoti, - tarė ponia Bronislava, - per trumpas buvo mano ištekėjimas.

- Tiesa. Tai tik viena iš viso mūsų būrio.

- Ponia Karolina, vyro kulto skelbėja, gali mums prikišti, kad nepildome žmonų pareigų, užmiršdamos muziką, užuot džiuginusios ja savo vyrus, - tarė juokdamos ponia Tarvydienė. - Per daug muzikuoti - nesveika, bet truputį, vyrui...

- Kaip visados, taip ir dabar esu tos nuomonės, kad žmona turi visokiais galimais būdais stengtis daryti savo vyrą laimingą, - rimtai ir išdidžiai atsakė ciocia Karusia.

- Ach, gdybyż to ich uszczęśliwiało! - sušuko ponia Gužauskienė. - Deja! laimingus padaro juos gardūs pieteliai, linksma medžioklėlė, įdomus preferansėlis, drzemka poobiednis, bet muzika?!

Ponios ėmė juoktis.

- Tad faktas konstatuotas, - tarė ponas Jonavičius. - Dabar tamstos teikitės paaiškinti, kokia yra jo priežastis. Tai įdomus psichologijos klausimas.

- Priežastis labai aiški: naujos pareigos, laiko stoka, - atsakė viena ponių.

- Ši priežastis nėra svarbi. Tamstos nesate taip apkrautos darbais, kad, turėdamos gerų norų, negalėtumėt rasti atliekamą valandą, - tarė ponas Jonavičius.

- Mano nuomone, - pasakė ponia Tarvydienė, - svarbiausia priežastis yra moterystės gyvenimo proza, į kurią klimpsta visos artistiškai poetiškos aspiracijos.

- O taip. Tai tiesa, - atsiliepė balsai. O ponia Gužauskienė tarė:

- O aš manau kitaip. Ir užuot skrajojus abstrakcijose, nutūpsiu ant konkrečios dirvos. Tai labiau tamstas įtikins. Visados mėgau muziką ir pas tėvus daug grodavau. Ištekėjus iš pradžių taip pat grodavau. Bet mano vyras, kurs pirma gėrėdamasis klausydavo mano muzikos, dabar visai atšalo. Kartais, gavus kokių naujų natų, prašyte prašydavau, kad paklausytų. „Dabar esu toks pavargęs, palauk, paskui.“ Tas „paskui“ niekados neateidavo. Taip nieko neraginama, nerasdama jokio atgarsio, ėmiau vis mažiau groti ir netrukus visai lioviaus. Štai turite tamstos vyriausiąją priežastį. Yra ji ne mumyse, bet mūsų „galvose ir viešpačiuose\'.

- Kam tamstos drabstote į mus tokiais šmeižtais? - tarė vienas ponas, atėjęs iš kabineto. - Aš, jau seniai moterystės jungą velkąs, visados su didžiausiu pasigėrėjimu klausau grojant ponią Mariją.

- Nes tai ne tamstos žmona, - tarė ponia Gužauskienė.

- Man rodos, kad visų tų priežasčių susideda po truputį, ir teatsispiria prieš jas tas, kas tikrai, giliai myli muziką ir negali be jos gyventi, - pasakė mamatė.

- Sužinojęs tamstų nuomones, pareiškiu savąją, - tarė ponas Jonavičius. - Muzika yra moteriškėms - nekalbu apie išimtis - viena iš daugelio priemonių tikrajam tikslui pasiekti - ištekėti. Pasiekus tikslą, ji, būdama nebereikalinga, nyksta.

Ponios sujudo.

- Tamstos nuomonė neturi vertės, nes negali būti bešališka. Tamsta juk seniai žinomas įbingęs antifeministas.

Labiausiai užsigavo panelės.

- Koks įžūlumas skelbti atvirai tokius dalykus!

- Aš tiktai turiu drąsos žvilgterėti tiesai į akis, - gynės ponas Jonavičius.

Bet panelės užpuolė jį visu urmu, lyg vapsvos, durstydamos savo pasileidusių suktis liežuvėlių gyliais.

Dėdienė Aleksandrienė beveik nesišalino nuo ciocios Karusios. Kalbėjo jiedvi vis apie ūkį, apie vyrą ir vaikus ir, matyti, labai buvo patenkintos viena antra.

- Visai man netinka tas jūsų garsusis ponas Jonavičius, - sakė ciocia Karusia dėdienei, atkariai išpūsdama lūpas.

- Atsargiai! Kai kam gal būtų nemalonu išgirsti tokią nuomonę, - tarė dėdienė Aleksandrienė, paslaptingai šypsodama.

- Kam? Kam? - smalsiai paklausė ciocia.

- Rodos, šiandien ponios Karolinos malonė nusigręžė nuo tavęs, Marynia, - tarė ponia Bronislava mamatei, atėjusi drauge į valgomąjį.

- Taip. En face beveik niekados jos neregiu, bet šiandien ji visai nusikreipė dėl vieno baisių baisiausio nuotykio.

Ir mamatė papasakojo, kas atsitiko grįžtant iš miško.

- Bet užtai ponia Aleksandrienė, rodos, malonės zenite, - tarė juokdamos ponia Bronislava.

- Visados taip. Mudvi su ja esame lyg dvi svarstyklių lėkšteli: vienai kylant, krinta antroji. Bet manoji visuomet stovi aukščiau - deja!

- Žinoma, prieš jos pilnumą tu tokia tuštutė, - tarė ponia Bronislava ir pabučiavo mamatę.

Įtarpiais ateina į saloną dėdė Boleś, pasiliuosavęs nuo kortų, ir, atsisėdęs prie ponios Bronislavos, visą laiką su ja kalbas.

Kiekvieną kartą ciocia piktai žiūri į tą pusę ir nekantriai kramto lūpas, - ženklas, kad kas nors jai nepatinka. Pagalios, poniai Bronislavai pradėjus šelmiškai juoktis, ciocia stojas ir, paėmus dėdienės Aleksandrienės ranką, sako:

- Pasivaikščiokim valandėlę, jau per ilgai sėdėjome. - Ir eina į tą salono galą, kur sėdi ponia Bronislava ir dėdė Boleś.

O sugrįžus atgal į kanapą, sako dėdienei:

- Właściwie, w dobrem towarzystwie rozwódki nie powinny być przyjmowane. To zawsze działa demoralizująco..

- Visai sutinku su tavim, Karusieczko, ir suprantu, kad tai užgauna tavo aukštus principus. Bet ką padarysi - dora smunka.

Tuo tarpu mamatė, parėjusi į saloną, įsimaišė į panelių būrelį ir taip prabilo:

- Seniai turiu vieną sumanymą. Nutariau išdėstyti jį šiandien, pasinaudodama šiuo susirinkimu. Kreipiuos specialiai į paneles. Viena, dėl to, kad turite daugiau liuoso laiko, antra - neseniai išėjusios mokslą, gal gyviau užjaučiate tuos, kuriems visi takeliai į šviesą yra užkirsti. Pirmų pirmiausia jie užkirsti mūsų darbininkų vaikams. Tad mano mintis yra tokia: ar ne gera būtų įsteigti tokį mažą ratelį, kurio nariai apsiimtų mokyti tuos vaikus?

Pirma atsiliepė džiaugsmingu balsu jaunutė panelė Milvydaitė:

- Labai, labai būtų gera! Aš tuojau įsirašysiu į tą ratelį. Man taip gaila tų vaikelių, kurių niekas nemoko. Mūsų pensijoje buvo toks panelių būrelis, - ir aš prie jo priklausiau, - kurios nutarė būti naudingos visuomenei ir šviesti liaudį.

Bet kitos panelės visai kitaip priėmė mamatės pasiūlymą.

- Tai uždavinys, didesnis už mūsų jėgas. Reikia tik atsiminti, kas yra tie vaikai: murzini, nešukuoti, puslaukiniai...

- Ir to laiko ne taip jau pervirš. Tai svečiai, tai į svečius, o visam karnavalui važiuosiu į Varšuvą.

Mamatė stengės sugriauti visas tas kliūtis. Sakė, kad galima esą viską sutaikinti, kad vaikus galima išmokyti švarumo, kad jų tarpe esą ir labai gabių, kad, išvažiavus karnavalui, vaikai galėsią ilsėtis, nes „lepszy rydz niż nic“. Bet visa tai netikino, nes nebuvo gero noro.

Tuo tarpu visas salonas ėmė domėtis tuo pasikalbėjimu ir reikšti savo nuomonių.

- Ar manai, kad jie bus už tai dėkingi? - paklausė dėdienė Aleksandrienė. - Iliuzijos! Pamatę, kad ponai jiems geri, jie dar labiau ims snausti prie darbo ir dar daugiau vaginėti.

- To coś pachnie chłopomanją, - tarė ponas Konarskis, atkišdamas apatinę lūpą, kaip grafas Č., kurį jis visu kuo sekė.

- Man tai vien krikščionybe tekvepia, - atsakė mamatė, - nes jau katekizme liepiama nemokančius mokyti.

- Nepasakysiu, kad jaunoms panelėms būtų labai naudinga mužikų vaikų draugija. Pačios nepajus, kaip įsigys įvairių bruožų, netinkamų salone, - tarė ponia Konarskienė.

- Ir kame juos mokyti? Į gyvenamąjį kambarį leisti pavojinga, nes gali ko nors negeistino palikti.

- Ir ką nors pasiimti.

- Tamstos vis kalbate apie neesminius dalykus, - tarė ponas Jonavičius. - Visa tai lengvai sutvarkoma. Vieną dalį tų nemalonumų galima visai pašalinti, kitą sumažinti. Čia svarbu principas: ar reikia šviesti liaudį, ar ne. Jei reikia, tai reikia kiek ir pasiaukoti, jei ne, tai kam gi?

Nuomonės buvo įvairios. Vieni sakė, kad, be abejo, reikią mokyti tikybos, skaityti ir rašyti, o aukštesnysis mokslas esąs liaudžiai pavojingas, nes, visiems jį išėjus, nebebūtų kas dirbąs fiziškus darbus. Kiti manė, kad rašymas esąs liaudžiai žalingas, nes mergaitės pramokusios tuojau imsiančios rašinėti laiškus jaunikiams, o vyrai falšuosią vekselių parašus. Dar kiti net ir skaityme matė didelio pavojaus.

- Išmokiusios liaudį skaityti, - sakė ponas Gužauskis, - ar tamstos priversite ją skaityti vien maldaknyges ir šventųjų gyvenimus? O jei kas įbruks ką kita? Ar manot, kad nebus ko? Gal dar nežinot, bet aš jau esu girdėjęs, kad Tilžėje pradėjo eiti žemaitiškas laikraštis. Visi jo bendradarbiai, žinoma, kilę iš liaudies, tad, kaip du kartu du keturi, pradės rašyti prieš ponus ir lenkus. Atminkite mano žodį.

- Sakyti, anot tamstos, jog nereikia mokyti skaityti dėl to, kad išmokus galima skaityti blogas knygas - tai vis tiek, kaip tvirtinti, jog nereikia mokyti vaiko kalbėti dėl to, kad išmokęs jis gali meluoti ir keikti. Skaitymas - tai ta pati kalba, tik vienu laipsniu aukščiau. Man, gyvenusiam Anglijoje ir Belgijoje, tas klausimas seniai išspręstas ir pabaigtas, - tarė ponas Jonavičius.

- Kaip keista, - tarė mamatė. - Ką tik viena panelė deklamavo „Przed sądem“. Tokios gražios eilės! Juk jos baigias žodžiais: „Pójdź, dziecię, ja cię uczyć!“ Tamstos gėritės Konopnickiene, bet koks grynai platoniškas yra tas jausmas! Tamstos nenorite nė pabandyti įkūnyti tų idėjų į darbą.

- O, kad čia būtų lenkų liaudis, tai būtų visai, visai kas kita! - sušuko viena panelė. - Bet ta jų kalba tokia mužikiška ir nekultūringa.

- Kad lenkiškai, - tarė kita, - aš tikrai bandyčiau. Bet kaip čia mokysi lenkiškai, kad jie nieko nesupranta?