Tėvelis sėdėjo prieangyje, o prieš jį stovėjo du mūsų kaimynu ūkininku su kepurėmis rankose, guviai besikalbėdami. Tėvelis, pauostęs rožes ir prisisegęs vieną prie savo balto švarko atvarto, tarė mamatei: - Gerai, kad atėjai, Marinia. Pataikinai kaip tik į teismą. Spūdis su Rimeika besibylinėdami atėjo net pas mane. Padėsi man juodu nuteisti.

Spūdis priėjo prie mamatės ir, bučiuodamas jai ranką, tarė: - Puoniteli, jo mylestieni, juk tur būti unt svieta teisybi.

- Del buvimo kur nebus. Tik bėda, kad tu nuori, kad ta teisybi vis tava būtų, - atsakė Rimeika, iš eilės mamatės ranką bučiuodamas.

- Jei abudu kalbėsite, tai ponia nieko nesupras, - tarė tėvelis. - Spūdi, tu pirma papasakok viską, kaip buvo.

- Pasakysu, puoneli, tikrą tijsą, kaip buva. Tasgaties, aš jau numaniau muna biteles žadunt spijsti, jau kelinta dijna vis veizu bejoudoujanti kap kepuri ont aule. Vis lioubam pasergieti: ar aš, munuoji, ar duktie prieję paveizam. Vo vakar, tasgaties, išejom visi miešlų vežti. Aš ir sakau sava Igniukou: „Igniuk, - sakau, - tu, vakali, pridabuok biteles, pasistatyk viedrą vundens, pasiimk krapylą, ir kap tik ims spijsti, pašlakstyk gera - anuos ir susimes čia pat, vo tou tarpu dousi mun žini atbiegįs“. Tat vežam mas, tasgaties, tus miešlus, jau pijta nebetuoli, atvežiau vežimą, vertu, čia munuoji su Domici kapsta - tik staigu Domici ir saka: „Papuneli, - saka, - veiziek, bene biteles lek.“ Paveiziejau - tikra: atjoudou, atūž spijtlius kap tik nu mūsų vyšnyna. „Vo Jerguteliau, - saka munuoji, - tat jau mūsų biteles bus išspijtusias? Tat tas Igniuks, biaurybi, nepridabuoje!“ Kų čia bedarysi, tasgaties? Suturėti - nesuturėsi, aukšta lek, gintis, viskų metus - viel nier kap. Stovam tik ir veizam, kur čia anuos lieks. Tik matom, pasisuka statia unt Rimeike, statia unt tuo kleva, kur įstate inkilą. Aprimau. Na tat, misliju, nier kuo čia skubieti, vis tiek jau žinau, kame anuos yr, pats sava akimis matiau. Vo munuoji ir saka: „Tat ir čiestis tuo Rimeike! Kų tik įkieli inkilą, jau bitis ir įsimeti. Ale tu, Juzeli, - saka, - eik tučtujau pri anuo, paskou nebnories beatidouti.“ - „Juk kataliks, juk ne žyds“, - sakau. Tujau, tasgaties, parejuom numij pijtų, einu į suodną - nebesų kepuris. Na, tat jau tikra mūsų bičių būta. Dar įkibau į Ignį: „Ak tu, pijmenc šmuote, - sakau, - kam bitis išlakina!“ - „Je, - saka, - tik biškiuką buvau pabiegįs.“ Greituoju pavalgiau pijtus, nie puokaičia negulįs, biegu pri Rimeike. „Susiedeli, - sakau, - į tamstas inkilą muna biteles susimeti.“ - „Nematiau“, - saka. „Eikiau paveizieti“, - sakau. Nuejuom. Beūžiunčes, belakstunčes bitis aplink inkilą. „Na, tat kap dabar būs, - sakau, - aš nuoru sava biteles atsiimti.“ - „Kur ne! - saka. - Muna inkilas, muna ir bitis. Vo iš kur žina, kad tava? Juk nesigynia.“ - „Kad ir nesigyniau, - sakau, - ale žinau, tasgaties, pats sava akimis matiau, kad čia nulieki.“ „Vo galų gale, - saka, - ar tava, ar ne tava, mun nerūp, muna inkils, muna ir bitis.“ Ir nedoud. „Tai, - sakau, - eikiau pri puona, lai mudu apsūdija. Kijno čia dabar, tasgaties, teisybi ir kap čia dabar vedum būs. Pats sava akimis matiau, kad muna bitis...

- Gerai, - pertraukė tėvelis, - jau viską pasakei. Dabar tu, Rimeika, ką pakalbėsi?

- Kų aš bekalbiesu, puoneli, - tarė Rimeika.- Aš tijk tesakau: kijno inkils, tuo ir bitis. Tat jau žinuoms daikts.

- Kad nežinuotume, kijnuo įsimete, tai tebūnij tava, vo dabar, tasgaties, juk aš pats sava akimis matiau, tučtujau atejau paskou.

- Je! lauki būdams pamatia lekunt, vo gal ne tava buva. Vo unt gala, ar tava, ar ne tava - tijk tuo. Tai kam tus inkilus žmonis statytų, kad reiktų atidouti bitis? Mat, aš jau čia stuoruojous, vargstu, įkelu, lauku, kada čia mun puondzijvs biteles atspijsdins - pondzijvs biteles atspijsdina, vo čia dabar saka: atidouk, muna! A kad tu nesulauktumia! Neturu nie vijna kelma, nie liekarstuoms medaus lašele. Munuoji saka: „Įkelk inkilą į klevą, gal būs mūsų čiestis. Veiziek, Spūdis kijk medaus prikuop.“ Padirbau inkilą ir apsižadiejau: jeigu puondzijvs dous biteles, kitą rudenį vaška žvakę šventa Untuona altuoriou nulijsu. Utarnike įkieliau, vo vakar, tat jau petnyčiuo, jau ir besunčes bitis. Pondzijvs jau tikra stebuklinga priiemi muna apžadą - vo tas, mat, saka: atidouk bitis! Sakyk, poniteli, kap aš galiu atidouti, kad mun pats puondzijvs davi?

Mamatė šypsodama tarė: - Juk yra toks paprotys: jei į kieno inkilą susimes spiečius ir atsiras jo savininkas, tai tuodu žmogu turi bičiuliauti. Padarykite taip ir judu.

- Ne, kam aš dabar, tasgaties, dousu anam pusį medaus, kad tat muna bitis! - tarė Spūdis, matyti, labai nepatenkintas mamatės ištara.

- Puoniteli, vo kam aš turu išsižadieti pusis medaus, kad mun švents Untuonc atspijsdina bitis? - pasakė Rimeika įsikarščiavęs. - Juk unc jau ir tap tur bičių, vo aš ne.

- Kaip sau norite, - tarė vėl mamatė, - aš negaliu kitaip teisti. Turit bičiuliauti, ir gana. - Vis tijk, unc tuoms biteliems nepasidžiaugs, - atsiliepė Spūdis piktai. - Žinuosu aš, kų daryti!

- Vo aš žinuosu, kap ginti sava bitis, - atsakė paraudęs Rimeika.

- Nebijuok, žinau aš kelį ir į sūdą. Ne aš būsu, jei sūds neprisūdys tau sugrunžinti mun tų spijtlių.

- Douk po sūda! Matysma, kynuo čia būs teisybi.

Ir abudu ėmė pūstis kaip tie gaidžiai, besirengdami šokti ant kits kito.

- Vyrai, dėl tokių niekų... - tarė nedrąsiai mamatė.

O tėvelis, jau suerzintas, pasakė smarkiai: - Kaip tat! Eikite į teismą. Tai bent būsite išmintingi gaspadoriai. Prasibylinėsite dešimtį kartų tiek, kiek kaštuoja tas spiečius. Ak jūs, kvailiai, kvailiai! Už tą jūsų godumą reiktų su judviem pasielgti kaip su vaikais, susipešusiais dėl menko žaislelio: atimti visai, kad nebūtų nei vienam, nei kitam.

- Verčiau lai nebūn nie vijnam, kap kad unc neteisinga muna bitis užgruobtų, - tarė Spūdis.

- Bet tuščia jūs! Tuo savo godumu jau man įkyrėjote, - kalbėjo toliau tėvelis, - ir padarysiu kaip tik priešingai. Tegu Rimeika laikosi tą sugautąjį spiečių - juk neturėjo nė vieno, - o tau, Spūdi, aš duosiu kitą. Šiandien kaip tik ir mano vienas avilys išspietė.

- Bene juokouji puonelis, - tarė Spudis, krapštydamasis pakaušį. - Je, juokausiu aš čia dabar su tokiais goduoliais! Eik į sodną, ten pas bityną, ūksmėje, rasi rėtį su spiečium. Imk ir neškis. Ir kad man daugiau nebesibartumėt. Tai toks mano teismas. Ar dabar sutinkate?

Rimeika pirmas šypsodamas priėjo prie tėvelio ir, bučiuodamas ranką, tarė: - Kur nesutiksi, puoneli! Nenoriejau atidouti bičių ir nedousu. Vo del tų barnių, kuo dabar besibarsi, kad abudu gavuom po spijtlių.