Į seminariją šešiolikmetį Liudą veda tėvų noras ir Maironio, kunigo ir poeto, pavyzdys. Jis stengiasi būti pavyzdingas klierikas, bet rekolekcijų meditacijos jam atrodo tuščios, savyje jis nejaučia dvasinės šilumos Dievui, o religinės praktikos virsta negyvu papročiu. Pasakotojas taip nusako jo abejonę: „Jis, klierikas Liudas Vasaris, tiki. Bet kaip?“ Vis dėlto jis priima subdiakonatą, po kurio kelio atgal nebėra. Luomą už jį pasirinko kiti, o jame bręsta poetas.

Jau po trijų kunigystės mėnesių Vasaris prisipažįsta Liucei, kad abejoja, ar neapsiriko dėl pašaukimo. Baronienė jam skolina modernių knygų ir sako, kad jis gali būti poetas, o klebonas paduoda vyskupui skundą dėl jo lankymosi dvare. Prasidėjus karui, Vasaris išvažiuoja iš Kalnynų ir nuo kalnelio mato, kaip susprogdinamas bažnyčios bokštas. „Jam atrodė, kad griuvo ne vien tik bokštas, bet griuvo daug jaunystės iliuzijų ir idealų, kurių vedamas jis atėjo į tą vietą.“ Išorinis įvykis tampa jo vidinio lūžio ženklu.

Liucė lydi Vasarį visą gyvenimą. Mėnesienos naktį jis nuo jos atsitraukė, o netrukus ji sutiko tekėti už daktaro Brazgio: „Nemyliu, bet tekėsiu!..“ Kaune tarp jų užsimezga slaptas ryšys, kurį Vasaris vėliau nutraukia. Po sūnaus Vytuko mirties Liucija nusinuodija, o laiške rašo sužinojusi esanti kanauninko Kimšos duktė. Po laidotuvių Kimša sako, kad kaltas jis pats, o kaltas ir Vasaris. Vasaris jaučia baimę, tarsi iš tiesų būtų kaltas, ir abejoja, ar turi teisę mylėti Auksę.