Vincas Mykolaitis-Putinas · 1893–1967
Psichologinis romanas apie Liudą Vasarį, kuris tėvų noru stoja į kunigų seminariją ir tampa kunigu, nors jame bręsta poetas. Daugelį metų jis blaškosi tarp kunigo pareigų, meilės ir kūrybos, abejoja savo tikėjimu ir pašaukimu. Romanas baigiasi tuo, kad Vasaris apsisprendžia palikti kunigų luomą, kurio pats nesirinko, ir sėda rašyti pareiškimo kurijai.
Atnaujinta
175 psl. per savaitę · 29 vakarai · baigsi gruodžio 2 d.
Savo knygoje, apie 50 min. Paskyros nereikia.
Svarbiausia apie kūrinį per tris minutes
„Pirmiausia, aš pamačiau, kad neturiu pašaukimo.“Kontekstas Palygink su Stendhalio romanu „Raudona ir juoda“: ir ten jaunuolis renkasi dvasininko kelią ne iš pašaukimo.
„Jis, klierikas Liudas Vasaris, tiki. Bet kaip?“Kontekstas Susiek su V. Mykolaičio-Putino rinkiniu „Tarp dviejų aušrų“: ir ten žmogus blaškosi tarp aukštybių ir žemės.
„Be vidaus kovų ir kentėjimų nėra kūrybos.“Kontekstas Palygink su A. Škėmos „Balta drobule“: ir ten kūrėjas už savo laisvę moka aukšta kaina.
„Jis, klierikas Liudas Vasaris, tiki. Bet kaip?“pasakotojas apie klieriką Vasarį
„Nemyliu, bet tekėsiu!..“Liucė, sutikdama tekėti už daktaro Brazgio
„Jam atrodė, kad griuvo ne vien tik bokštas, bet griuvo daug jaunystės iliuzijų ir idealų, kurių vedamas jis atėjo į tą vietą.“pasakotojas, Kalnynų bokštui griūvant
„Pirmiausia, aš pamačiau, kad neturiu pašaukimo.“Liudas Vasaris Varnėnui
„Be vidaus kovų ir kentėjimų nėra kūrybos.“Liudas Vasaris Auksei
Romano veiksmas prasideda XX a. pradžios Lietuvoje. Pirmosios dvi dalys vyksta kunigų seminarijoje, kaimo klebonijose ir dvare. Trečiojoje dalyje Vasaris po maždaug dešimties metų Rusijoje ir Vakarų Europoje grįžta į nepriklausomą Lietuvą ir apsigyvena Kaune. Romanas parašytas ir išleistas tarpukariu, 1931–1933 m., kai autorius jau buvo žinomas poetas ir universiteto profesorius.
Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967) 1909–1915 m. mokėsi Seinų kunigų seminarijoje, 1915 m. įšventintas kunigu, vėliau studijavo Peterburge, Fribūre ir Miunchene, nuo 1923 m. dėstė universitete Kaune. Jau 1921 m. laiške Vaižgantui prisipažino, kad poeto ir kunigo savyje sutalpinti negali. Kunigystės oficialiai atsisakė 1935 m. Romane daug autobiografinių sutapimų, tačiau pats autorius sakė, kad Vasaris nėra jo kopija.
Rašyti romaną Putinas pradėjo 1931 m., o išleido Kauno leidykla „Sakalas“ trimis tomais 1932–1933 m. Autorius iš anksto nujautė, kad atvirai parodęs kunigų gyvenimą sulauks priekaištų ir pasmerkimo; apie tai jis rašo ir romano pratarmėje „Autoriaus žodis“. Pasirodžius pirmajam tomui, jį pasiekė daugybė laiškų. Vieni skaitytojai romaną gyrė, kiti piktinosi.
Tai psichologinis romanas, artimas klasikinei formai ir Stendhalio tradicijai. Fabulos raidą lemia vidinė Vasario istorija, o išorės įvykiai ir kiti veikėjai tik skatina jo apmąstymus. Tyrinėtojai Vasarį lygina su Stendhalio Žiuljenu Soreliu ir randa jį priešingą. Sorelis savo tikslų siekia beatodairiškai, o Vasaris svyruoja ir abejoja. Naujesni tyrimai pastebi, kad meilės istorijos romane sudėliotos kone pagal pasakos schemą.
Programoje romanas privalomas 11 klasėje abiem kursais kartu su pasirinktais Putino eilėraščiais. Jis tinka rašiniams apie kūrėją ir jo laisvę, pašaukimą ir pareigą, tikėjimą ir meilę. Pravartu sieti su rinkiniu „Tarp dviejų aušrų“: ir eilėraščiuose, ir romane dėmesio centre yra žmogaus vidinis pasaulis ir jo veržimasis į laisvę.
Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų.
Šešiolikmetis Liudas Vasaris įstoja į kunigų seminariją. Taip nuo mažens nusprendė tėvai, o jį patį traukia Maironio pavyzdys. Perskaitęs „Jaunąją Lietuvą“, jaunuolis ėmė laikyti Maironį, kunigą ir poetą, savo idealu. Seminarijos dienas tvarko skambalas ir griežta drausmė. Vasaris stengiasi būti pavyzdingas klierikas, tačiau rekolekcijų meditacijos jam atrodo tuščios, o savyje jis nejaučia jokios dvasinės šilumos Dievui. Religinės praktikos jam pamažu tampa negyvu papročiu. Jis uždaras, linkęs viską analizuoti ir savo abejones slepia. Jau pirmuosiuose skyriuose išryškėja pagrindinė romano įtampa tarp kunigo pareigų ir poeto prigimties.
Per pirmąsias vasaros atostogas parapijos klebonas nusiveža Vasarį į šv. Lauryno atlaidus Kleviškyje, kur yra ir jo draugo klieriko Petrylos tėviškė. Po pietų kavą svečiams patiekia Liucė, klebono Kimšos giminaitė ir augintinė, drąsi ir gyva mergina. Vasaris prie jos sutrinka, pasirodo nerangus ir paskui ilgai dėl to graužiasi. Antrame kurse, per didelius atlaidus Katedroje, jis pastebi nepažįstamą moterį baltu šaliu. Ši Katedros Nepažįstamoji tampa jo svajonių paveikslu, ir netrukus jis parašo pirmąjį savo eilėraštį, elegiją apie laisvės ilgesį ir nepasiekiamą idealą. Kitą vasarą Liucė su Kleviškio vargonininku netikėtai atvažiuoja į Vasarių sodybą, ir jiedu užkopia ant Aušrakalnio, mėgstamo Liudo kalnelio. Ši pažintis klieriką džiugina, bet per išpažintį jis kaltina save dėl per artimos pažinties su mergina.
Per klebono Kimšos sukaktuves pažintis su Liuce atsinaujina. Jos prašomas, Vasaris tėviškėje surengia išleistuves, ir mėnesienos naktį sode Liucė prisiglaudžia prie jo, laukdama bučinio. Vasaris nuo jos atsitraukia, o paskui ilgai gailisi. Jis priima subdiakonatą, po kurio kelio atgal nebėra, ir pasiryžta be svarbaus reikalo su Liuce nesimatyti. Tą vasarą Liucė sutinka tekėti už daktaro Brazgio ir visų akivaizdoje pasako, kad jo nemyli. Kitais metais Vasaris įšventinamas diakonu, paskui kunigu. Į jo primicijas, pirmąsias mišias gimtojoje parapijoje, atvyksta ir ponia Brazgienė. Su baltu šaliu ant galvos ji primena jam Katedros Nepažįstamąją. Pirmoji dalis baigiasi tuo, kad Vasaris, sumišęs ir nesusikaupęs, pradeda savo pirmąsias mišias.
Jaunas kunigas Vasaris atvyksta antruoju vikaru į Kalnynų parapiją. Klebonas Platūnas labiau atsidavęs ūkiui negu parapijai, o pirmasis vikaras Stripaitis tvarko kooperatyvą, pats stovi krautuvėje ir užsiima kitais visuomeniniais reikalais. Daug dėmesio skiriama kaimo, klebonijos ir dvaro žmonėms, jų buičiai ir paskaloms. Netrukus Vasaris susipažįsta su dvaro ponais. Dvaras priklauso surusėjusiam baronui fon Reinekei, kurį žmonės vadina Rainakiu, o jo žmona baronienė yra jauna ir labai graži. Stripaitis apie dvaro ponus ir baronienę kalba ciniškai, bet Vasaris jo kalbomis netiki. Naujapolyje gyvena ištekėjusi Liucė, dabar ponia Brazgienė. Aplankęs ją, Vasaris atvirai prisipažįsta, kad, vos trys mėnesiai būdamas kunigu, jau kartais abejoja, ar neapsiriko dėl pašaukimo.
Baronienė pasikviečia Vasarį į dvarą ir paskaito jam Tetmajerio eilėraščių. Aplankęs Šlavantų tėvelį, Vasaris pamato kunigiško idealizmo pavyzdį. Protas jam sako, kad jei jau būti kunigu, tai tokiu, ir kad reikėtų atsisakyti baronienės pažinties, tačiau jis jaučia, kad kunigo ir poeto keliais kartu eiti negalės. Vasaris vis dažniau lankosi dvare. Baronienė jam paskolina porą modernių romanų ir Tetmajerio poezijos tomelį, kokių jis niekada nebuvo skaitęs, ir sako, kad jis gabus, net talentingas, ir gali būti poetas ar rašytojas. Dvaro pokylyje ji supranta, kad Vasaris jos pavydi ponui Kozinskiui, ir netikėtai jį pabučiuoja. Netrukus Rainakiai išvyksta žiemoti į šiltus kraštus.
Dar baronienei negrįžus, Vasaris tampa Brazgių sūnaus Vytauto Kazimiero, Vytuko, krikšto tėvu. Birželio pradžioje baronienė grįžta. Jos laiškelio Vasaris negauna, nes jį pasiima klebonijos tarnaitė Julė. Klebonas Platūnas paduoda vyskupui skundą, kad vikaras ištisas dienas sėdi dvare, ponia jam rašo laiškelius, o jis ją priima savo kambaryje. Naujapolio pralotas Girvydas iškviečia Vasarį pasiaiškinti, bet skundą vertina atlaidžiai ir pataria, jei prasidės karas, važiuoti į Akademiją Rusijoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Rainakiai skubiai išvyksta, o daktaras Brazgys mobilizuojamas. Atsisveikindamas su tėviške, Vasaris su ponia Brazgiene dar kartą užkopia ant Aušrakalnio ir pamato atgal traukiančius rusų kareivius. Išvažiuodamas iš Kalnynų, jis nuo kalnelio mato, kaip susprogdinamas bažnyčios bokštas. Jam atrodo, kad kartu su bokštu griūva ir daug jo jaunystės iliuzijų.
Po dešimties metų Vasaris grįžta į nepriklausomą Lietuvą. Trejus metus jis gyveno Rusijoje, daugiausia Petrapilyje, kur mokėsi Dvasinėje akademijoje, paskui Vakarų Europoje, tarp jų pusę metų Romoje ir dvejus metus Paryžiuje, kur mišių nebelaikė. Jis parsiveža filosofijos daktaro diplomą, vilki civiliais drabužiais ir Kaune nenori viešai pasirodyti esąs kunigas. Iš tėvo jis išgirsta, kad daktaras Brazgys, sakoma, žuvo per revoliuciją, o Liucė prieš kokius trejus metus ištekėjo už kito ir gyvena Kaune. Kad neįžeistų tėvų, tėviškėje Vasaris vis dėlto atlaiko egzekvijas. Grįžęs į Kauną, senam bičiuliui Varnėnui, dabar universitete dėstančiam literatūrą, jis prisipažįsta, kad pašaukimo neturi, nėra pamaldus, o kūryba jį stumia nuo kunigavimo.
Vakarėlyje pas Varnėną Vasaris supažindina svečius su nauja, dar nebaigta savo drama. Čia jis susipažįsta su Aukse Gražulyte, gražia, turtinga ir išsilavinusia amerikiete, kurios rankos siekia advokatas Indrulis. Auksė jo dramą supranta geriausiai ir jį gina. Vasaris tampa katalikų draugijos gimnazijos direktoriumi, ir mokslo metų pradžios pamaldose mišias tenka laikyti jam pačiam. Teatre jis sutinka Liuciją, dabar ponią Glaudžiuvienę, pramonininko Povilo Glaudžiaus žmoną. Vyras jai šaltas ir savanaudis, o ji lanko balius ir priėmimus, apsupta gerbėjų. Liucija paprašo Vasarį, kaip krikšto tėvą, prižiūrėti Vytuko mokslą, ir jis ima beveik kas savaitę lankytis pas Glaudžius. Su Aukse jis pirmą kartą viešai pasirodo Trijų Karalių baliuje.
Po Sekminių iškylos Nemunu Vasaris ir Liucija tą patį vakarą jos salione ima bučiuotis, ir tarp jų užsimezga slaptas ryšys. Auksei Vasaris meluoja, kad Sekmines praleido tėviškėje. Kai Auksė paklausia, ar jis bučiavo Glaudžiuvienę, Vasaris prisipažįsta. Auksė pasiūlo ilgesnį laiką nesimatyti, kad jis išbandytų save ir sustiprėtų, ir visai vasarai išvyksta į užsienį. Kai Vytukas išlaiko egzaminus į gimnaziją, Vasaris su Liucija atsisveikina ir ryšį nutraukia. Vasarą jis praleidžia tėviškėje ir vienumoje Nidoje, kur baigia savo dramą. Rudenį gimnazijos pamaldose jis nebelaiko mišių. Auksė formaliai yra protestantė, todėl jiedu galėtų sukurti teisėtą šeimą, bet Vasaris dėl vedybų dar abejoja. Valstybės teatras pastato jo dramą, per Kalėdas premjera sutraukia pilną teatrą, ir vėliau publika vaidinimus noriai lanko.
Vasaris vis atviriau rodosi su Aukse, ir mieste apie juos imama liežuvauti. Po ginčo su tėvu Severinu jis nusprendžia atsisakyti gimnazijos direktoriaus pareigų, į kunigo pareigas nebegrįžti ir verstis vien rašytojo darbu. Tuo metu peršalęs sunkiai suserga ir miršta Vytukas. Liucija iš pradžių užsisklendžia savyje, paskui vėl ima linksmintis. Po vieno nakties pokylio, kuriame dalyvauja ir Vasaris, ji randama negyva. Gydytojas sako, kad ją pražudė širdis, tačiau tą pačią dieną Vasaris gauna jos laišką, parašytą prieš mirtį. Iš jo aišku, kad Liucija nusinuodijo sąmoningai. Laiške ji rašo ir tai, kad po sūnaus mirties sužinojo esanti kanauninko Kimšos duktė. Po laidotuvių Kimša sako, kad kaltas jis pats, o kaltas ir Vasaris.
Liucijos mirtis Vasariui kelia baimę, tarsi jis iš tiesų būtų kaltas, ir jis abejoja, ar turi teisę mylėti kitą moterį. Pamažu jis atsigauna, baigia naują dramą, ir santykiai su Aukse vėl tampa artimi. Vieną dieną Vasaris parodo jai lotynišką vyskupo kurijos raštą. Kurija liepia jam vilkėti sutaną, gyventi prie bažnyčios, laikyti mišias, nevaikščioti į teatrą ir savo raštus duoti dvasinei cenzūrai. Vasaris klausia Auksės, ar ji eitų su juo net tokiu keliu, kuriame gali laukti skurdas, panieka ir persekiojimai. Auksė atsako, kad eitų nesvyruodama. Išėjęs Vasaris užsuka į kapines prie Liucijos kapo, o grįžęs namo prisimena visą savo gyvenimą. Romanas baigiasi tuo, kad jis sėda rašyti pareiškimo vyskupystės kurijai. Taip prasmę įgyja ir trečiosios dalies pavadinimas „Išsivadavimas“. Vasaris išsivaduoja iš luomo, kurį kadaise už jį pasirinko tėvai.
Pasitikrink, ar supratai kūrinį. Pasirinkimo klausimai patikrinami iš karto, o atvirų klausimų atsakymą galėsi pasižiūrėti.
1. Kodėl Vasaris stoja į seminariją ir kodėl kunigystė jam tampa našta?
Į seminariją šešiolikmetį Liudą veda tėvų noras ir Maironio, kunigo ir poeto, pavyzdys. Jis stengiasi būti pavyzdingas klierikas, bet rekolekcijų meditacijos jam atrodo tuščios, savyje jis nejaučia dvasinės šilumos Dievui, o religinės praktikos virsta negyvu papročiu. Pasakotojas taip nusako jo abejonę: „Jis, klierikas Liudas Vasaris, tiki. Bet kaip?“ Vis dėlto jis priima subdiakonatą, po kurio kelio atgal nebėra. Luomą už jį pasirinko kiti, o jame bręsta poetas.
Rašiniui: TikėjimasLaisvė
2. Ką Vasariui reiškia Kalnynų bažnyčios bokšto griūtis?
Jau po trijų kunigystės mėnesių Vasaris prisipažįsta Liucei, kad abejoja, ar neapsiriko dėl pašaukimo. Baronienė jam skolina modernių knygų ir sako, kad jis gali būti poetas, o klebonas paduoda vyskupui skundą dėl jo lankymosi dvare. Prasidėjus karui, Vasaris išvažiuoja iš Kalnynų ir nuo kalnelio mato, kaip susprogdinamas bažnyčios bokštas. „Jam atrodė, kad griuvo ne vien tik bokštas, bet griuvo daug jaunystės iliuzijų ir idealų, kurių vedamas jis atėjo į tą vietą.“ Išorinis įvykis tampa jo vidinio lūžio ženklu.
Rašiniui: TikėjimasKūrėjas
3. Kodėl Liucijos mirtis Vasariui tampa kaltės išbandymu?
Liucė lydi Vasarį visą gyvenimą. Mėnesienos naktį jis nuo jos atsitraukė, o netrukus ji sutiko tekėti už daktaro Brazgio: „Nemyliu, bet tekėsiu!..“ Kaune tarp jų užsimezga slaptas ryšys, kurį Vasaris vėliau nutraukia. Po sūnaus Vytuko mirties Liucija nusinuodija, o laiške rašo sužinojusi esanti kanauninko Kimšos duktė. Po laidotuvių Kimša sako, kad kaltas jis pats, o kaltas ir Vasaris. Vasaris jaučia baimę, tarsi iš tiesų būtų kaltas, ir abejoja, ar turi teisę mylėti Auksę.
Rašiniui: KaltėMeilė
4. Kodėl trečioji romano dalis pavadinta „Išsivadavimas“?
Rašiniui: LaisvėKūrėjas
5. Kuo Auksė Gražulytė skiriasi nuo kitų moterų Vasario gyvenime?
Rašiniui: MeilėKūrėjas
6. Kurį žmogų jaunasis Vasaris, perskaitęs „Jaunąją Lietuvą“, laiko savo idealu?
7. Kuo Vasario atmintyje išsiskiria Katedros Nepažįstamoji?
8. Už ko išteka Liucė, viešai pasakiusi, kad jo nemyli?
9. Kieno poezijos baronienė Rainakienė skaito Vasariui ir jam paskolina?
10. Ką Vasaris mato išvažiuodamas iš Kalnynų karo pradžioje?
11. Ką Liucija laiške, parašytame prieš mirtį, sužinojusi atskleidžia apie savo kilmę?
Rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.
Šį kūrinį nagrinėjame ir pamokose. Skaityti čia gali ir be jų.
GrupėVBE rašinio grupėNagrinėjame visus privalomus kūrinius, mokomės juos susieti su rašinio temomis ir parašyti rašinį. Pirmoji pamoka nemokama.