Meilė

Nusigąsta, pila abejones ir pataria geriau rinktis vietinę merginą.. Butkienė „nepradžiugo, kaip to buvo galima laukti, bet mirtinai nusigando, net persižegnojo“. Ji klausia, ar Kazys žino, iš kokios šeimos mergina, ir pataria: „geriau prasčiau, betgi čianykštis moteriškas“. Vėliau ji vis dėlto laimina kelionę, bet širdimi jaučia, kad iš sumanymo vargu bus kas gera. Jokios dukters, kurią siūlytų Kaziui, ji neturi.

Butkių namuose jis randa moteriškos globos, kurios trūksta namie.. Šnervų namuose motina silpna ir abejinga, ir juose nėra „gero moteriškos gaivalo“. Butkių troboje Kazys turi „to, ko stigo pas save – moteriškos globos“, ir čia atgauna dvasios pusiausvyrą. Nuo vaikystės jis Dėdienę myli net labiau nei savo motiną. Apie palikimą, Jono seserį ar bernavimą tekste nieko nėra: Jono seserys ištekėjusios, o Kazys yra Šnervų sūnus ūkininkas.

Jonas sulysta, apželia, jo akys „karščiu blizgėjo kaip vilkioko“. Anelja taip pat išblyšksta, stovi prie lango ir seka Butkių kiemą, o naktimis ilgai meldžiasi, kankindamasi, bet likdama vyrui ištikima. Kazimieras viską mato, gailisi žmonos ir verkia patylomis, bet visą kaltę verčia Jonui ir jo neapykanta auga. Pasakotojas lygina Kazimierą ir Anelją su Tantalais: jie kenčia be išeities, o aplink abu kiemus oras tvanka „kaip prieš didelę audrą“.

Anelja tvarkinga ir darbšti: Šnervų kiemas „gyte atgijo“, ji maloniai šypsosi kiekvienam svečiui. Tačiau su vyru ji visada „vienoda, rimta“, neatsako į jo švelnumą, o kai jis nori išsipasakoti po tėvų mirties, tik abejingai taria „Taip...“. Kazys ilgisi „pasakos, kuri kasdienį daro nekasdieniu“, o vidinis balsas jam sako, kad meilė saldi tik tada, kai ją daugina abi pusės. Santuoka be abipusės meilės, kurią Anelja atvirai pripažino per piršlybas, ir tampa „pradžia (...) pragaro“.

Jai jau metas tekėti, o susitikimą ji laiko Dievo valia.. Anelė sako, kad „Senmerge aš nenoriu likti“, kad tekėti jai metas ir kad tai „Dievo, ne kieno kito čia valia“. Ji atvirai pripažįsta, kad „negi iš meilės“ pasižada. Tėvai jos neverčia, net gailiai verkia, kad dukra iškeliaus toli, o Kazys pats sako, kad jo namuose prasčiau nei pas Kepeles.

Jonas važiuoja piršliu, nors pakeliui ima drovėtis, bet pas Kepeles jis netikėtai tampa iškalbingas, o Anelė juokais jį palaiko jaunikiu: „Šitas!“. Jonas jai pasakoja apie kumeliuką, ir abiem atrodo, kad jie seniai pažįstami. Kazys pastebi, kad „pasikeitėm rolėm“, ir jį apima pavydas. Pati Anelė motinai prisipažįsta, kad abu vaikinai jai vienodai patinka ir ji bijanti pasakyti, kaip toji nuotaka: „geriau už piršlio“. Juokingas sumaišymas pranašauja būsimą tragediją: Anelės širdis jau nuo pirmos dienos linksta į Joną.

Miške Geišė jai pasirodo kaip liepsnojantis milžinas, o jo glamonės ją apsvaigina. Grįžusi ji jaučiasi „Padaryta...“, tai yra užburta, ir galvoja tik apie Geišę. Pasakotojas klausia, kuri meilė tikroji, dvasių ar kūnų, ir atsako, kad gyvenimas Severją pamokė, jog abi gali būti vienodai galingos. Su Mykoliuku ją siejo dvasia, o Geišė „pasinaudojęs jau tokia valanda (...) jaunybės laiku“. Be to, tą pačią dieną jis atėjo piršlėmis, o brolis ir samdiniai tai laikė didele garbe. Tik motina instinktyviai jautė, kad tai nelaimė.

Instinktyviai jaučia nelaimę, paspringsta degtine ir išeina verkti.. Brolis ir samdiniai piršlybas laiko garbe, tėvas po degtinės nurimsta, o motinai „instinktas sakė: ne!“. Ji siurbteli degtinės, paspringsta, apsipila ašaromis ir išeina laukan, o vėliau įsivaizduoja dukterį, bučiuojančią seną vyrą. Kraičio iš tijūno niekas nereikalauja: jis pats sako, kad nieko nereikia. Dukters ji nebara, tik apkabina ją be žodžių.

Severja ateina į Šiukštus, nes sąžinė jai sako, kad ji Mykoliuką išdavė. Ji jį bučiuoja ir glamonėja, „visą save davė Mykoliukui“, bet jis nieko daugiau neima. Jis lieka savo „išsvajotosios srities“ žmogus ir atsisveikina žodžiais, kad visą gyvenimą grojo „tau, tiktai tau ir saulei“. Jos pabučiavimai tampa jo „svajonių rūmo“ ramsčiais: pasakotojas sako, kad jis buvo laimingas visą amžių, nes šių rūmų neišmainė į ką nors pigesnio. Net po trisdešimties metų jis naktimis dėkoja Dievui už šią valandą.

Mykoliuko jaunystės, meilės ir kūrybos pabaigą.. Mykoliukas groja tik Severjai, neina valgyti ir griežia iki išnaktų, „Lyg norėdamas tą dieną atsiskripkuot visam savo amžiui“. Kai nutrūksta stygos, jis dingsta, o antroje dalyje sužinome, kad per trisdešimt metų niekas nebeišgirdo jo muzikos ir stygų niekas nebesurišo. Pykčio jis nerodo, o dėdės pareigos lieka tos pačios.

Iš pradžių Severjos gyvenimas Saveikiuose atrodo laimingas: Rapolas ją dievina, kaimynės ją lanko, jos krembliai visų giriami. Tačiau pasakotojas skiria būti patenkintam ir būti laimingam: „Gali būti labai patenkinamas ir vis dėlto nelaimingas.“ Severja ilgisi Aužbikų ir slepia Mykoliuką savo širdyje kaip skaudulį. Mykoliukas laimės nematė, bet turėjo savo svajonę ir ramybę. Severjos nelaimė, pasakotojo žodžiais, kilo iš „per didelio neramumo“ tuose namuose, kuriuose jai teko gyventi.

Nuo nieko nebereikalingo senio, kurį visi bara, pasakotojas netikėtai pereina prie šiltos scenos: Rapolas mušasi margučiais su mažu Adomuku, jį aprengia ir veda kiaušiniauti. Jis kalba su vaiku rimtai, moko bučiuoti ranką, pagerbti kitus ir saugoti garbę, nes „garbė žmogui reikalinga“. Kartu jis ir juokauja, pavyzdžiui, piktai Uksnienei liepia duoti kiaušinį, ir Adomukas jai rankos nebučiuoja. Ši scena rodo, kad buvęs tijūnas neprarado gerumo ir rado vienintelį klausytoją, kuriam vis dar reikalingas.

Severja nuo pat pradžios prisiima „griausmų ant savęs sutraukėjos“ vaidmenį: atsako, kad vandens parneš pati, kad dirba nuo gaidžių ir už du, tegul tik Dovydienė pasigaili seno žmogaus. Skaudžiausias jai Dovydienės priekaištas: „Bepiga tau, kai tu apsiėjai su tuo vienu!“ Severja atsako, kad pati nekalta, jog Dievas daugiau vaikų nebedavė, ir kad jos sveikata reikalinga tik kitiems, ne jai pačiai. Šie žodžiai atskleidžia jos tragediją: ji stipri ir darbšti, bet neturi kam savo jėgos atiduoti.

Sodžius jį laiko išdykusiu tinginiu. Pasakotojas mėgina paaiškinti giliau: lygina jį su perlūžusiu pagaliu, kurio nebeatstatysi, užsimena, kad kaimiečiai jį būtų pavadinę neurasteniku, ir net prisipažįsta, kad pats mėnesius neatsako į laišką, todėl neveiklumą vadina lietuvišku nerangumu, o gal net ne vien lietuvių liga. Severja jo visai nesmerkia: Rapolas jai buvo „galingas gamtos epizodas“, kuris išplėšė ją iš namų, o dabar jį lyg Laumės pagavo. Jai jis lieka brangi „praeities relikvija“ ir vienintelė atrama svetimuose namuose.

Kaip prarastą žemės rojų, iš kurio jie išmesti niekuo nenusidėję.. Severjai tėvai, Mykoliukas, lūšynė, dvaras, vaikas ir visų pagarba atrodo kaip „žemės rojus, iš kurio ūmai juos išmetė, niekuo nenusidėjus“. Rapolas jai yra to rojaus Adomas. Ji nekaltina nei vyro, nei tėvų: kaltos, jos manymu, aukštesnės galybės. Girtavimo Rapolo gyvenime nėra.

Sustingsta, viena pėsčia lydi karstą, o vėliau tyčia dirba lėtai.. Severja nenuverkia „nė vienos ašarėlės“, nuprausia lavoną šaltai, paskui karstą eina viena pėsčia ir stovi „stati kaip stulpas“. Po savaitės atlaidų ji grįžta ir dirba, bet lėtai: tai jos „vienatinė reakcija Geišiams ir - kerštas“. Į Aužbikus ji negrįžta, o Dovydienės viešai nekaltina.

Tvankią dieną Mykoliukas pamato savo gyvenimo „pragarą“ ir pagalvoja apie vedybas. Tačiau jis prisimena brolio vaikus: be jo darbo brolis nepavaldys valako ir vaikai eis elgetomis. Naujai porai brolio troboje vietos nėra, o savo valako jis, plikas, negautų. Išeiti iš Aužbikų jam neužtenka jėgų. Todėl jis aukoja savo laimę dėl kitų, o vėliau, išgirdęs apie tijūno piršlybas, tik susitaiko: „Ne jam, ne jam - dėdei...“.

Šnibžtelėja, kad Girstupio šlaite atskleis jai paslaptį.. Kai Mykoliukas nusigręžia, Geišė šnibžtelėja, kad saulei tekant Girstupio šlaite jam „bus žūti, ar būti“, ir kas jo gaili, tegul ateina. Paslaptis Severją „kliudo ir labai intriguoja“. Dovanų, laiško ar įsakymo dirbti tekste nėra, o piršlėmis jis ateina tik po susitikimo miške, ir tai be piršlio.

Mykoliukas tampa dėde pamažu ir tyliai: jis aukoja meilę dėl brolio vaikų, lieka „tyli žemė“ ir per trisdešimt metų iš nuolankaus Mykoliuko virsta rėksniu artoju, bet širdyje išsaugo meilę ir tikėjimą. Severja ilgai priešinasi: ji išteka už tijūno, trumpai gyvena dvaro gerovėje, netenka vaiko, vyro ir namų, kovoja su Dovydiene, ieško paguodos karčemoje. Tik po vagystės ir tylos ji „ūmai ir jau galutinai pavirto tokia pat dėdiene, kaip Mykoliukas dėde“. Abu galiausiai lieka kantrūs ūkio darbininkai, bendraujantys tik su Dievu, todėl pavadinimas „Tas vienas nusiraminimas“ skamba ir kaip paguoda, ir kaip liūdna išvada apie žmogaus vertę, kurios niekas nepastebi.

Sako, kad mieliausia atsiminti valandas, kai apgalėjai save.. Mamatė nieko nežada ir neįsakinėja. Ji paaiškina, kad laikyta jupelė greit nueis „prie skurlių“, o atiduota paliks ilgą atminimą. Ir priduria: „Mieliausia žmogui, atminus ne tas valandas, kuriose jis linksminos ir puošės, bet tas, kuriose apgalėjo pats save.“ Irusia atiduoda jupelę ir sako, kad jai jau nebegaila.

Iš pradžių vaikai netiki, kad Kazelė mirs: jai nieko neskauda, ji kalba. Irusia karštai meldžiasi, o kai draugė miršta, verkia ir klausia, kodėl Dievui reikia to, kas taip skauda. Prie karsto ji pirmiausia mato miegančią Kazelę, bet tada pamato mėlynus nagelius ir musę ant nejudančio voko ir pajunta siaubą: tai „nebe Kazelė“. Mamatė paaiškina mirtį lėlutės ir drugio palyginimu. Laidotuvėse Irusia jau sako: „Kazelės lėlutė“, ir jai nebebaisu. Baimę pakeičia tikėjimas.

Užrašuose mamatė prisipažįsta esanti bloga šeimininkė, nes jai koktu skaičiuoti kitų kąsnius ir varyti tarnus. Ji nustojo skaityti dieną, nes pastebėjo, kad tai nepatinka vyrui. Grožis jai būtinas kaip oras, bet iš visų menų jai dabar prieinama tik literatūra. Ji norėjo būti gailestingąja seserimi, o dabar jaučiasi supančiota „tūkstančiais siūlų“. Vyro priekaištų ji niekam nesako, nes rodyti sielos žaizdas jai taip pat drovu, kaip elgetai rodyti kūno žaizdas. Užrašai yra „pasikalbėjimas su savim“.

Pasako, kad dabar negalės dažnai jam akompanuoti.. Mamatė parausta, nuleidžia akis ir stipriais akordais užbaigia valsą. Paskui, nekeldama akių, sako, kad turi daug darbo ir negalės dažnai jam akompanuoti, tik „Kada nors... retai...“. Jonavičius pabąla ir atsako: „Klausau ištarmės ir pildau...“ Ji neprisipažįsta jausmų ir neišvaro jo, bet atsisako to, kas jai buvo didžiausias džiaugsmas.

Ciocia siūlo Irusiai prancūzę boną, geriausius mokytojus ir aprūpintą ateitį, o tėvelis tai vadina dideliu gerumu. Mamatė nėra egoistė: ji sako, kad persigalėtų, jei to reikalautų dukters laimė. Bet ji mato, kad ciocios namuose „iškreips mūsų vaiko sielą“: ten vertinamas luomas, išorė ir pataikavimas. Todėl ji pirmą kartą sako: „šį kartą aš iš visų jėgų ginsiu savo teises“. Ji gali nusileisti dėl savęs, bet ne tada, kai kalbama apie vaiko sielą.

Paskutinį vakarą mamatė vaikus vadina paukšteliais lizdelyje ir sako, kad jie išskris, o lizdelis liks tuščias, gal net jį sugriaus „rudens viesulas“. Beldimas į langą ją išgąsdina kaip likimo ženklas. Epiloge pasakotoja rašo, kad viskas praėjo: pirmiau išlėkė paukšteliai, paskui motina, o „lizdelį viesulas sudraskė“. Ji pati yra „lizdelio mūsų paukštis paskutinis“. Ji tiki, kad jos siela, kaip drugys iš lėlutės, nulėks pas savuosius, ir sugrįžta rožės bei mamatės rankos iš pradžios. Taip apysaka užsidaro ratu.

Pradžioje pasakotoja jau suaugusi: ji skina baltą rožę ir klausia, ar tai ne motinos rankos ją glamonėja. Taip iš karto aišku, kad mamatės nebėra, o rožių kvapas audžia „seną seną aukso sapną“: visa, kas bus pasakojama, yra prisiminimas. Rožės vėliau tampa mamatės simboliu: jos meilios, liūdnos ir „trumpai težydi“. Todėl skaitytojas kiekvieną laimingą vaikystės sceną skaito žinodamas, kad ji praėjo, ir tai sukuria ilgesio nuotaiką.

Skaitydama apie našlaitę Irusia suvokia, kad ir mamatė kada nors mirs, ir jai atrodo, kad po kojomis atsivėrė bedugnė. Mamatė nemeluoja, kad niekas nemirs, bet guodžia tikėjimu: miršta tik kūnas, o siela eina pas Dievą, kur sutinka mylimuosius ir laukia likusiųjų. Ji piešia rojų pilną muzikos ir grožio ir sako, kad persiskirsime „tik trumpai valandėlei“. Mergaitė nurimsta, bet vis tiek meldžiasi mirti pirmiau už artimuosius.

Mamatė visada pradeda groti nuo „Warum“, nes jos siela „pilna, pilna klausimų“: kodėl žmogaus sielos esmė yra ilgesys, kodėl pasiekus norimą žmogus nusivilia, kodėl sieloje žydi gėlės, kuriomis niekas nesigėri, kodėl viso ko galas yra mirtis. Šie klausimai rodo vienišą, nepatenkintą sielą. Jos eilėse siela ilgisi dangiškos tėvynės kaip vandens lašas jūros. Dukters atsakymas, kad mirtis veda į laimės šalį, mamatę tik trumpam nuramina.

Jonavičius dainuoja Lermontovo eilėraštį „Angelas“ apie sielą, kuriai dangaus giesmės negalėjo pakeisti nuobodžios žemės dainos. Jis sako, kad ir mamatei „skamba nesiliaudami dangaus garsai“. Mamatė sutinka: „Nuobodžios, nuobodžios yra žemės dainos“, bet tuoj parausta, tarsi pasakiusi per daug. Žemės dainos yra kasdienybė: ūkis, kortos, priedermės. Jonavičius pirmasis įvardija jos ilgesį, ir tai pavojinga, nes jis tai sako ištekėjusiai moteriai.

Mamatė nori skubėti pas sergančią Banienę, kad ši rytoj važiuotų pas gydytoją, o tėvelis atsako šiurkščiai: „vienu chamu mažiau ar daugiau“. Jis priekaištauja, kad ji mažai rūpinasi vaikais ir juo, užuot visą dieną rūpinusis „savo luošais, ligotais ir kuprotais“. Jai drovu stovėti ir žiūrėti į dirbančius, kai pati nieko nedirba. Galiausiai jis sako, kad „ne už ūkininko reikėjo tau ištekėti“. Paaiškėja, kad jie gyvena skirtingais pasauliais ir nesupranta vienas kito, nors abu geri žmonės.

Jis turtingas ir apsukrus ūkininkas, o ji nori būti ponia.. Tėvų Paulina nebeturi, todėl jos niekas neverčia; klebonas tai ir pabrėžia: „Nieks nevertė, nevertė.“ Ji pati sako: „Durnas tai durnas, bet apsukrus ūkininkas. Negeria, kortomis nelošia ir turtingas.“ Seserys ragina ją galvoti apie jo kišenę, o ji nusprendžia, kad „juk ponia būsiu, ir to užteks“.

Mamatė sako nenorinti „dalyvauti tokiame sakramento profanavime“: Paulina prisieks mylėti ir būti ištikima, o pati juo bjaurisi ir teka tik dėl turto. Ji net pataria, kad geriau pasišalinti nuo altoriaus, negu prisirišti visam gyvenimui prie nemylimo žmogaus. Santuoka mamatei yra šventas, meile paremtas ryšys. Kai Paulina maldauja nedaryti gėdos, mamatė nusileidžia, bet žiūri „kažkur pro šalį“. Šis epizodas skamba skaudžiau, nes ir pačios mamatės santuokoje trūksta artumo.

Romeo ką tik slapta vedė Džuljetą, todėl Tebaldas jam jau giminaitis. Jis sako, kad Kapulečių vardas jam brangus, bet kiti apie vestuves nežino, ir Merkucijus jo taikumą laiko gėdingu. Merkucijus pats stoja į dvikovą, o kai Romeo bando juos išskirti, Tebaldas iš po jo rankos mirtinai sužeidžia Merkucijų. Įsiutęs Romeo nužudo Tebaldą, ir kunigaikštis jį ištremia. Meilė padaro Romeo taikų, tačiau neapykantos aplinkoje toks taikumas tik priartina nelaimę.

Motina praneša, kad ketvirtadienį Džuljeta ištekės už Pario. Kai ji atsisako, įtūžęs tėvas grasina išvaryti ją iš namų į gatvę. Net Auklė, iki tol padėjusi įsimylėjėliams, pataria pamiršti ištremtą Romeo ir tekėti už Pario. Džuljeta nebeturi kuo pasikliauti namuose, todėl eina pas vienuolį Lorencą ir su peiliu rankoje sako, kad verčiau mirs. Ji renkasi pavojingą vienuolio gėrimą, kad liktų ištikima vyrui.

Juozapas bėga į dvarą prašyti arklių daktarui parvežti.. Bobelės ir degtinė yra „Marčios“ Vingių namuose, ne pas Sutkus. Motina pataria bėgti į dvarą ir prašyti ponios arklių, tėvas paragina Juozapą skubėti, ir šis taip skuba, kad vos neišbėga be kepurės. Rytą kieme stovi porinis vežimėlis, o troboje girdėti „aiškią, raminamą daktaro kalbą“. Magdelė dėkoja anytai, kad patarė daktarą vežti.

Senelis jau miręs, o vaikai jį palaidojo gražiai ir prie jo pinigų pridėjo „mažne antra tiek“. Juozapas uždirba vežiodamas, išsimokėjo skolas, pasistatė trobą ir klėtelę, nusipirko arklį. Magdelė iš išblyškusios, liesos marčios tapo „skaisti kaip rožė pūrinė“, šeimoje jau trys vaikai. Liko darbštumas ir gerumas: Juozapas skolina kaimynams be raštelių, Jonelis jau padeda tėvams, o vakare Juozapas ir Magdelė sėdi susiglaudę kaip ir jaunystėje.

Magdelė ir Juozapas vienas kitą pasirinko patys. Ji jį pamilo, kai šis pervedė ją per lieptą, jis ją pamilo dvaro talkoje ir negalėjo nei valgyti, nei miegoti, kai pasklido žinia, kad ją ves Kužma. Apie dalį ar pinigus jie nekalba. Jie juokiasi prisimindami pažinties nuotykius, susikibę už rankų. Tėvai jų nespaudžia: Juozapo motina tik liepia sūnui vedus pareiti gyventi kartu, nes viena laukų neapdirba. „Mažai teturėjo, mažai tereikėjo.“

Jonas tinginys ir abejingas: miega dienomis, į viską atsako „Taigi taigi kaipgis!“, nuo darbo išsisuka. Jurgienė jį vadina „stuobrys išpuvęs, be galvos ir be širdies“. Katrė stengiasi jį pabudinti, „žmogumi atversti“, bet nieko negali. Lemtingomis akimirkomis jis jos neužstoja: kai ji nukrenta nuo vežimo, „Nė skersas nepažvelgė“, o kai ji suserga, nusišalina gulti į šiaudus ir atsisako joti pas jos motiną. Jo kaltė yra abejingumas: žmona jam nerūpi.

Panelės perlai visada buvo dirbtiniai, o jos sielvartas buvo vaidinimas.. Sąskaita tėra devyni litai penkiasdešimt centų. Valdininkas iš pradžių mano, kad sąskaitos sukeistos, bet Bambušnikas patvirtina, kad panelė „ir dabar, ir pirma buvo pirkusi dirbtinius perlus“. „Šeimos palaima“ ir „brangus atminimas“ buvo paties jaunuolio mintys, o panelė leido jam jomis tikėti. Galima manyti, kad ir jos kuklus atsisakymas priimti dovaną, ir liūdesys dėl auskaro buvo vaidmuo.

Eimutis pats sau sako, kad jo „ramiajai“ komedijai trūksta ponios Nelaimės. Žmona klausia, ar jam tikrai gera su ja, ir sako, kad paliktų jį, jei galėtų, nes jam būtų geriau vienam. Į ūkį atklydusi jos dėdienė užsimena apie dvaro ponaitį, o iš jo ateina ir sumanymas keliauti į Paryžių, ir noras nueiti į „Veneros Palocių“. Kai jie grįžta, pasakotojas pastebi: „jie nieko nežino apie vienas antrą“. Novelė nuosekliai ruošia skaitytoją lūžiui, nors pati laimė atrodo tikra.

Žyduko pasakojimas apie mylinčius tėvus jam skamba kaip pasityčiojimas.. Akmuo „rimtam sodiečiui efekto nepadarė“, o žodį „benkartas“ ištaria pats sermėgius, taigi keršto priežasties nėra. Smūgis ateina iškart po žodžių, kad mama duoda pieno, o tėvas paguldo ir apkloja: sermėgiui tai „aiškus pasityčiojimas“. Netrukus sužinome, kodėl: jo tėvas girtuoklėlis, o motina neatsispiria kavalieriams. Pavydas kito vaiko šeimai išduoda jo paties skausmą.

Tai kova dėl šeimos: vaikas vienas stoja prieš faktorių ir ponaitį, „bevagiančius jo motiną“, bando sustabdyti vežimą ir yra parblokštas ant žemės. Išorėje jis pralaimi: motina išvežama, o tėvas girtas knarkia karčemoje. Tačiau jis vienintelis šioje šeimoje elgiasi atsakingai, lyg suaugęs. Paskutinis sakinys, kad šeimos nariai „turės vėl visi greitai susirinkti į krūvą“, leidžia manyti, kad tokios naktys kartojasi ir vaiko kova nesibaigia.

Švelniausias atsakymas yra Stasė: per dėdės šermenis vaikai kartu meldžiasi ir užmiega susiglaudę, bet suaugusieji juos sugėdina. Knygose meilė „didele raide rašoma, minima romanuose“, o gyvenime jis girdi liokajų kalbas apie „mergas“ už tris rublius ir mato girtas šokančias tarnaites. Tarp tyros vaikystės draugystės ir šiurkščios suaugusiųjų kalbos vaikas lieka vienas, todėl pabėga į svajonę apie riterį, grįžtantį pas gražiausiąją Lietuvos pievų gėlę.

Svajonių erdvę, kur vaikas bėga nuo šiurkščios tikrovės ir lieka ištikimas meilei.. Iš pradžių Sachara yra vadovėlio sakinys, bet vaikui ji „atrodo kitaip, negu rankvedyj atvaizdinta“. Išvaręs girtas tarnaites ir pasiėmęs dėžutę su laiškais, jis išeina į miestą ir jaučia, kad „Sachara taip arti“: dykuma virsta arabų, riterių ir sugrįžimo pas mylimąją pasauliu. Geografijos pamoka tampa vidine vaiko erdve, kuri saugo jį nuo suaugusiųjų pasaulio.

Mergina serga, išmaldos jai niekas neduoda, net pats Eimutis, bet jos vaizdas jo nebepaleidžia ir pasirodo net laikraštyje. Girioje antrasis jo balsas, „inkvizitorius“, klausia, ar tai ne pikantiškumo paieška ir ar jis nenori tiesiog duoti jai samdininkės vietos šalia Kazimiero. Eimutis prisipažįsta, kad „moteris ūkyje pravartu“, ir tik tada pareiškia: „aš vesiu ją!“ Jo gailestis tikras, bet sumišęs su vienatve ir nauda, todėl sprendimą galima skaityti kaip mėginimą išgelbėti ir ją, ir save.

Už durų Kazimieras išrėžia, kad žmona žadėjo nunuodyti šeimininką ir pasisavinti ūkį. Eimutis stovi „visai šaltas“, o ginčo balsai jam skamba lyg svetimų žmonių komedija. Ugnį jis uždega „kaip ir paduodamas kam atsisveikinimo ranką“, nes „reikėjo išsižadėti visų žemės turtų. Gyvų ir negyvų“, ir nori, kad vėjas sunaikintų sodybą ir padėtų išdildyti praeitį. Poelgį galima skaityti ir kaip kerštą, ir kaip atsižadėjimą: už užsklęstų durų lieka žmonės, o tekstas taip ir nepasako, kas jiems nutiko. Pabaiga ironiškai rami: Alžyre Eimutis rašo Lietuvos teisės istoriją.

Iki sąskaitos jį visą dieną kankino žodis „kaina?“, ir jis jau galvojo kreiptis net į ministrą. Sąskaita viską apverčia: panelės perlai buvo dirbtiniai, vadinasi, ir jos sielvartas dėl auskaro, matyt, buvo vaidinimas. Juokas yra ir palengvėjimas, ir juokas iš savęs, nes mėnesienos romantika pasirodė spektaklis. Jis nedaro scenos, vaišina draugus, nors pinigų neturi, ir paslapties nepasako. Paskutinį sakinį „Jis nevedė“ galima skaityti kaip išmoktą pamoką arba kaip nusivylimą meile apskritai.

Ji daug metų nešiojo šią meilę, „kaip moteris kad nešioja po savo širdim kūdikį“, ir liko jam ištikima mintimis. Tačiau ji matė, kaip Grauža slysta paviršiumi: „Šiandien ta, rytoj kita.“ Ji nenorėjo tapti dar viena jo pergale: „Per pigu.“ Išvadą ji ištaria sau pačiai: „Jei jis tave myli, tai vis tiek. Bet jis tavęs nemyli.“ Tiesa, pusseserė pabaigoje juokauja, kad Račienė „visiems (...) sako vis tą patį“, o Grauža jaučiasi įtrauktas į vaidinimą, todėl galima įtarti, kad išpažintis buvo surežisuota pamoka jam.

Iki pat pabaigos Grauža atrodė kaip laisvas nuotykių ieškotojas, o ši žinia apverčia visą novelę: pavadinime minimi jo nuotykiai yra neištikimybė žmonai ir dviem vaikučiams, kuriuos, anot pasakotojo, jis mylėjo. Račienės pamoka tinka ir jo paties namams. Jis nusprendžia „pasitaisyti“, bet į provinciją negrįžta ir važiuoja į Berlyną, kur ketina išspręsti klausimą „Kas toliau?“ Ironija ta, kad pasitaisymas atidedamas, ir jis vėl bėga ten, kur visada bėgdavo.

Visą kelionę pasakotojas ieškojo nuotykio svetimoje moteryje ir jautėsi kaip detektyvas, ieškantis pelenės, o rado savo žmoną, kurios naujų batukų Kaune, anot jos pačios, jis nė nepastebėtų. Pabaiga ironiška, bet švelni: žmona žaidžia su juo ir sąmoningai išstato batukus priešais jo numerį. Atrodo, kad ji jį pažįsta geriau nei jis pats save. Paskutinis sakinys, kad vyriausybė liko patenkinta jo „kongreso darbais“, skamba kaip pašaipa.

Kai Dzeusas per Hermėją liepia Kalipsei paleisti Odisėją, nimfa randa jį ant kranto, kur jis kasdien verkia žiūrėdamas į jūrą. Ji siūlo jam likti ir tapti nemirtingam, bet Odisėjas atsako, kad vis tiek ilgisi namų, nors Penelopė yra mirtinga ir deivei neprilygsta. Jis pats pasistato plaustą ir išplaukia. Vėliau fajakams jis sako: „Nieko mat nėr už tėvus ir gimtąjį kraštą mielesnio“. Tėvynė jam brangesnė už amžiną gyvenimą su deive, todėl Itakė tapo išsiilgtos tėvynės simboliu.

Dvidešimt metų laukdama vyro, Penelopė gudrybėmis atidėliojo vedybas su jaunikiais: trejus metus dieną audė Laertui įkapes, o naktį audinį ardė. Kai Euriklėja praneša, kad Odisėjas grįžo, ji netiki ir liepia tarnaitei išnešti jų lovą iš miegamojo. Odisėjas supyksta, nes lovą jis pats padarė iš alyvmedžio kamieno, kurio niekas negalėtų išrauti. Šios paslapties niekas kitas nežinojo, todėl tik tada Penelopė puola jam ant kaklo. Tas pats gudrumas, kuris padėjo jai išlaikyti ištikimybę, dabar neleidžia patikėti pirmu žodžiu.

Kad visus mylėjo ir džiugino žmones, kaip pats apaštalas liepė.. Šventasis Jonas klausia, ką Gugis gero padarė dėl Viešpaties. Gugis atsako, kad gerai ganė gyvulius ir mylėjo „visus žmones, paukščiukus, gireles, saulutę, žalias pieveles“. Apaštalas priekaištauja dėl dainų, juokų ir gėrimo, o Gugis paaiškina, kad viską darė iš meilės, norėdamas, kad ir kitiems būtų gera, nes pats Jonas „paliepei visus mylėti“. Po šių žodžių apaštalas pasako: „Teks vartai atkelti.“ Apie netikėtą mirtį ir Petro išsižadėjimą Gugis kalbėjo šventajam Petrui, ir tie argumentai vartų neatvėrė.

Petras stiprus ir visų bijomas, bet jo širdį graužia nelaiminga meilė Verutei, kuri myli Kukio Joną. Gugis pataria jos užmiršti, o vėliau plukdyti sielius ir užsidirbti kelionei į Ameriką, tačiau Verutės vakaronių dieną Petras pasigeria. Vakare jis susimuša su Misiuliu Kukio pirkioje, o kitą dieną Merkinėje sudaužo butelį į uriadninko galvą ir turi slėptis nuo žandarų. Išsigelbėjimą jam suranda tie, kuriuos jis skriaudė. Jankelis, kurio langus jis išdaužė, jo neišduoda ir prašo pinigų kelionei į Ameriką, o pinigus duoda Misiulis, kurį Petras vakar primušė.

Gugis sako, kad dauguma žmonių nemoka savo laimės atspėti ir ieško jos ne ten, kur jiems skirta. Vieno laimė gal Amerikoje, kito prekyboje. Savo laime jis laiko tai, ką turi, ir klausia: „Ar tai maža laimė?“ Paskui jis tiesiai pasako Kukiui, kad Jono laimė, „kad su Žlabio Verute gyventų“. Kukis atkerta, kad „iš šitų šiaudų nebus grūdų“, bet Gugis tvirtina, kad Kukis pats padarys, ko nenorės, nes „Likimas visados galingesnis, negu žmogus.“ Šie žodžiai išsipildo, nes „Pramuštagalvyje“ Jonas veda Verutę.

Pirmaisiais santuokos metais Helmeris sunkiai susirgo, ir gydytojai liepė jam vykti į pietus. Žmona be vyro sutikimo negalėjo pasiskolinti pinigų, todėl Nora skolinosi slapta, o vyrui sakė, kad pinigus davė jos tėvas. Skolos raštą kaip laiduotojas turėjo pasirašyti tėvas, bet Nora pasirašė jo vardu, nes nenorėjo jaudinti mirštančio tėvo. Ilgus metus ji pati mokėjo skolą, taupė drabužiams duodamus pinigus ir vakarais perrašinėjo raštus. Įstatymą ji pažeidė iš meilės vyrui, o įstatymui, kaip sako Krogstadas, motyvai nerūpi.

Nora tikėjosi stebuklo, kad Helmeris prisiims kaltę sau, ir buvo pasiryžusi mirti, kad jį nuo to sulaikytų. Perskaitęs laišką, Helmeris įsiunta, vadina ją veidmaine ir nusikaltėle ir sako nebeleisiąs jai auklėti vaikų. Kai Krogstadas grąžina skolos raštą, jis sušunka, kad yra išgelbėtas, ir pareiškia viską jai atleidžiąs. Nora pamato, kad vyras labiausiai bijo dėl savo vardo. Stebuklas neįvyko, ir ji supranta, kad Helmeris ne toks, kokį ji įsivaizdavo, ir kad ji jo nebemyli.

Krokuvoje Sonka jaučiasi svetima: bajorai jos vengia, o Vytautas, jos žodžiais, ją persekioja nuo tos dienos, „kai gimė man sūnus“. Jai reikia galingo sąjungininko, todėl ji nori, kad prie jos kojų nusilenktų vyskupas Zbignievas. Mainais ji žada įkalbėti karalių, kad vyskupas yra „geriausias patarėjas“, saugantis jį nuo Vytauto. Zarembą ji spaudžia meile: arba vyskupas ateis, „Ar tu lankaisi paskutinį kartą!“

Čia ji ne tik intrigantė. Katažynai ji atvirai sako: „Už nemylimo, už seno vyro / Tu netekėk!“, ir vyrą lygina su lavonu, kurio „bijaisi prisiliest“. Vaikams ji jaučia didelę meilę ir gyvena viltimi, kad per juos sugrįš „Gyvenimo švieson“. Todėl ji bijo Vytauto: „kas gi žino, / Ką jis iškirs“. Kai ponai siūlo Jogailai atiduoti Lenkų karūną Vytautui, ji įsiunta ir vadina juos „Bailiai be sąžinės!“ Jos politiką lemia motinos baimė dėl vaikų.

Vasara trumpa. Vėjai drasko gegužės pumpurus, saulė tai kepina, tai apsiniaukia, ir kiekvienas grožis anksčiau ar vėliau nublunka. Trečiame ketureilyje mintis pasisuka. Draugo vasara neišblės, ir mirtis negalės girtis, kad jis klaidžioja jos šešėlyje, nes jis augs amžinose eilutėse. Dvieilyje poetas pažada, kad kol žmonės kvėpuos ir akys matys, tol gyvuos šis eilėraštis ir teiks gyvybę draugui. Pirmuosiuose sonetuose grožį turėjo išsaugoti vaikai, o čia jį saugo poezija.

Kalbantysis lygina save su vėlyvu rudeniu, kai ant šąlančių šakų liko vos keli geltoni lapai, paskui su prieblanda po saulėlydžio, kurią netrukus nusineša naktis, ir pagaliau su ugnimi, rusenančia ant savo jaunystės pelenų. Vaizdai vis siaurėja, nuo metų laiko iki dienos ir paskutinių ugnies akimirkų, todėl pabaiga atrodo vis arčiau. Dvieilyje sakoma, kad tai matydamas draugas myli stipriau, nes greitai teks netekti to, ką myli. Artėjanti netektis meilę padaro stipresnę.

Pavargęs nuo visko, poetas vardija, ką mato aplink. Nuopelnas gimsta elgeta, garbė atiduodama nevertiems, valdžia užčiaupia menui burną, o belaisvis gėris tarnauja blogiui. Originale dešimt eilučių iš eilės prasideda jungtuku „and“, todėl skundas atrodo nesibaigiantis. Dvieilyje pradžia pakartojama, bet atsiranda viena priežastis gyventi, nes mirdamas poetas paliktų vieną savo meilę. Visuomenės ir valdžios blogį čia atsveria tik meilė.

Tai tvirtas ženklas, kurio nesudrebina audros.. Poetas sako, kad meilė, kuri keičiasi pasikeitus aplinkybėms, nėra meilė. Tikra meilė yra tvirtas ženklas, paprastai aiškinamas kaip švyturys, ir žvaigždė, rodanti kelią kiekvienam paklydusiam laivui. Rožiniai skruostai ir lūpos patenka po Laiko pjautuvu, bet meilė nėra Laiko žaislas ir ištveria iki paskutinės dienos. Dvieilis paradoksalus. Jei tai klaida, poetas niekada nerašė ir niekas nemylėjo, bet sonetas parašytas.

Jis šaiposi iš melagingų palyginimų, įprastų meilės eilėse.. Poetas sako, kad jos lūpos ne tokios raudonos kaip koralai, plaukai lyg juodos vielos, o skruostuose rožių nesimato. Taip parodijuojama Petrarkos sekėjų tradicija, kurioje mylimoji lyginama su saule ir rožėmis. Jis mėgsta klausytis jos balso, o dvieilyje prisiekia, kad jo mylimoji tokia pat reta kaip bet kuri moteris, apdainuota melagingais palyginimais. Jo meilei nereikia gražių melagingų žodžių.

Sapne Lapinas grįžta į jaunystę. Juzia ateina jauna ir vainikuota, kibire jis mato save geltonplaukį jaunikį, o trobą pripildo žmonės, mirę prieš keturiasdešimt metų, ir senas šeimininkas Jurgaitis su diržu. Nuotaka virsta Munia Jurgaityte, kuri jam patiko jaunystėje, paskui susilenkusia bedante sene, ir svečiai šaukia, kad tai „sena liepa“. Ji jį smaugia, o jaunas Grainis taikosi kirvakočiu į galvą. Pabudęs senis sapną supranta kaip ženklą: „Ne kas kita, kaip tik visi numirėliai mane šaukia“. Kai piemenys ateina jo kelti, jis atsako, kad jau „atganiau savo“, ir lieka gulėti.

Monika kilusi iš skurdžios miestelio amatininko šeimos. Ji sutiko tekėti už seno Doveikos, bet dar prieš vestuves ūkis turėjo būti užrašytas jai. Jau atvažiavusi į Virsnes ji jautė Doveikai pasibjaurėjimą, miškų apsupta jautėsi kaip duobėje ir svarstė nusiskandinti. Ištekėjusi ji vyro vengia, miega atskirame kambaryje ir Agnei skundžiasi nuobodžiu gyvenimu. Turtas jai laimės neatneša, ir ji pasiduoda aistrai Tiliui.

Vasaros kaitra ir gaisrai auga kartu su Monikos aistra.. Romane gamtos ir žmogaus gyvenimas eina lygiagrečiai. Pavasario atlydys sutampa su Tiliaus ir Agnės meile, o Tiliaus ir Monikos aistrą lydi sausra. Rugpjūtį dega valdiškas eglynas, rūksta tyrelio durpynai, o rugsėjo naktį užsidega daržinė. Ugnis tampa simboliu, kuris auga kartu su aistra ir nelaime.

Girtas Tilius mintyse prisipažįsta, kad Basiuliškėse pasiliko dėl Agnės, o dabar jį laiko Monika. Agnė veltui laukia jo ant tilto. Kai jis pagaliau atvažiuoja nauju dviračiu, kalba išsisukinėdamas ir gėdijasi savęs, nes viską žino jis, o mergaitė nieko. Grįžęs iš namų, jis žiūri, kaip Agnė gegužinėje šoka su gimnazistais, ir pasitraukia neužėjęs. Kaltė stumia jį tolyn nuo mylimosios, ir Tilius, negalėdamas pasirinkti, Agnę praranda.

Pamačiusi Moniką su Tilium, ji supranta jį praradusi.. Krikštamotė žada Agnei namus, žemę ir jaunikį, ir pavasarį Agnė tam priešinasi, nes Tilius sako jos niekam neatiduosiąs. Tačiau Tilius ją apleidžia, o per miško gaisrą Agnė pamato, kaip Monika šluosto jam kaktą, ir supranta jį praradusi. Ji iš nuotraukos iškerpa Monikos galvą, atsisveikina su kaimynais ir rudens rytą sėda į autobusą. Išvažiuoti ji nusprendžia pati, ir meilės skausmas patiklią mergaitę priverčia apsispręsti.

Motina užsimena, kad būtų gerai „sykiu vesele, vienu kaštu“, ir Kozeris pamano, kad teka Domicėlė. Tada ji prisipažįsta: „O gi aš pati negaliu tekėti?“ Kozeris pasišaipo priežodžiu „ant seno kailio naujas botagas“, bet mandagiai sako, kad ne jiems mamatę „parspėlioti“. Petronėlė, išgirdusi, kad jaunikis yra jų namiškis, sudaužo stiklinę ir grasina jam galvą perskelti. Motina, prisimindama vyro perspėjimą, vis tiek nesitraukia.

Petronėlė įniršta ir grasina: „Aš ji užmušiu... pakarsiu... nedovanosiu...“ Ji nori keršyti ir kviečia į pagalbą seserį. Domicėlė verkia ir vis dar tiki: „mane tikrai mylėjo ir myli...“, o mušti atsisako. Motina gina Liudviką: „Jis geras vaikas“, ir sako, kad jis turi tikrą mylimąją, su kuria ves. Ji turi omeny save, todėl dukterų pykčio nesupranta. Kiekviena mato tik savo meilę ir nemato kitų.

Motina nori kuo greičiau ištekėti už Liudviko, bet jis prašo palaukti, kol „nutekės nors viena“. Ji tikisi, kad Kozeris ims Petronėlę, nes „vyresniają turi imti“, ir žada jai du šimtus. Liudvikui rūpi pinigai: jis pataria pažadėti du šimtus, „bet po šlubo teduok“. Taip jis tikisi atidėti vestuves su motina ir išsaugoti pinigus sau. Abu kalba apie meilę, o iš tiesų skaičiuoja.

Saulėtą dieną kalbančiajam atrodo, kad pašliūžomis per pusnynus pas jį skuba Solveiga. Jis tikisi, kad ji nušvies jo vargingą trobelę, ir laukia jos ištiesęs rankas. Tačiau kažkas tik prašvilpia pro šalį, džiaugsmas dingsta, kalnus padengia ledai. Pabaigoje paaiškėja, kad krisdama sudužo snaigė, o saulėta diena buvo apgaulinga. Laukta mylimoji pasirodo esanti miražas, todėl svajonė kalbantįjį ir džiugina, ir skaudžiai nuvilia.

Kryžiuočiai nori išlaisvinti Oną ir taip sukiršinti lenkus su lietuviais, o Kelleriui tenka „narvas atidaryti ir išvilioti paukštytė“. Oligė jam yra kelias pas kunigaikštytę. Jis žada ją išsivežti, jei ji padės pasimatyti su Ona, o kai Oligė priešinasi, šiurkščiai ją sugriebia: „Girdi, verge...“ Likęs vienas, Kelleris pripažįsta, kad mergaitės meilė jį sujaudino, bet ramiai sako: „O visdėlto ji padarys, kaip aš noriu.“

Riterio prisipažinimas, kad atėjo su klasta, ir jo šventa priesaika.. Iš pradžių Ona abejoja, nes apie kryžiuočius girdėjusi daug pikto. Kelleris prisipažįsta, kad ėjo „klastingų minčių vedamas“, bet dabar esąs kitas žmogus, ir net pažada nugabenti ją „tam, kurį tu myli“. Ona paprašo priesaikos, ir jis prisiekia „švento Jurgio jietimi“. Tik tada ji atiduoda jam žiedą. Oligė, priešingai, perspėjo Oną nežiūrėti į jį, o laiško riteris neatneša.

Jis ateina „su geru žodžiu“, prisipažįsta, kad anksčiau nežinojęs, kas yra moters meilė, ir net ketina perleisti valdžią Kęstučio sūnui, o pats užsidaryti tėvo pilyje su Ona. Ona du kartus atsako, kad jis klysta, ir Skirgaila supranta, „kad aš vienas, ir nėra man draugų“. Tada Ona atsako neapykanta: prievarta jos meilės neįgysi. Kai Ona pasako, kad iš jų dviejų pasirinktų Kellerį, jis pažada „padovanoti jo galvą“ ir pareiškia: „Aš būsiu tau valdovas ir viešpats“. Atstumtas švelnumas virsta kerštu.

Ji nenori netekti doro vardo, nors yra dėkinga riteriui už meilę.. Ona sako: „Aš nenoriu netekti doro vardo. Dievas mato mano širdį ir žino, kaip aš esu tau dėkinga, bet sekti tavim negaliu“. Kai Kelleris išsitraukia kalaviją, ji primena: „O mano moters garbė?“ Skirgailos ji nemyli, o Mozūrų kunigaikštis, kaip ji jau žino, kitą „sau pasipiršo“.

Kapeloje nėra kito išėjimo, o pro siaurą langą jis netelpa. Kelleris ištraukia iš karsto Stardo lavoną, išstumia jį pro langą ir pats atsigula karste. Mergos jau matė „Stardą“, todėl Butrimas tiki, kad tai buvo vaidila. Skirgaila ir Daugaila pro langą pamato apačioje gulintį žmogų ir mano, kad vokietis iššoko. Daugaila tokią mirtį vadina auka ir, saugodamas valdovo namų garbę, liepia lavoną nuplukdyti upe. Žiūrovas žino tiesą, o veikėjai ne: tai tragiškoji ironija.

Tai Kellerio vidinė kova, parodyta alegorinėmis figūromis. Tamsusis vyras gundo gelbėtis: užtenka pakelti galvą, ir visi išsigandę išbėgs. Šviesusis primena, kad išėjimai saugomi, o jei jis bus rastas, Ona taps „paniekos moterimi“. Jis pastato riterį prieš pasirinkimą: „Vienas jūsų turėsite į ją žengti – tu ar ji“. Tarp jų balsų skamba Skarbeko laidojimo maldos. Kelleris lieka gulėti: renkasi auką dėl Onos garbės.

Vasara kartu buvo graži, bet kai kalbantysis atvėrė jai savo vienumos gelmę ir pasakojo apie kovą, laimėtą kančioje, jo žodžiai „aido neatradę tavyje“. Jis suprato: „Tu ne ta esi, ne ta, deja!“ Jį buvo apgavęs jos „lūpų midus“ ir akių liepsna. Vasarai baigiantis ji išplaukia. Prisiminimą jis ilgai nešioja kaip rožės dyglį širdyje, kol įmeta jį į ežero gelmę, ir jam tampa lengva.

Vaikas pasakoja, ką jie tuoj ras: kelią, kuris „juk mūsų“, namelį, tėtuką ir šunį Margį, kregždes ir špokus. Jis klausia: „Ar tikrai, mamutėle?“ Mama neapgaudinėja vaiko ir pasako tiesą. Po šių žodžių belieka Uralo vėjas ir klausimai „Ar tas kelias be galo? / Ar be galo naktis?“ Pabaigoje mama tik šildo vaiką kaip paukštė paukštelį ir spaudžia jo rankelę delne.

Laukti jo ir netikėti, net jei žuvusį jau minės.. Kalbantysis prašo laukti per visus metų laikus ir priduria: „Tu žiedelio nenumauk, / Nenukirpk kasų!“ Net kai nuleistomis vėliavomis jį „Žuvusį minės“, ji turi netikėti, nes jis grįš. Jos laukimas jį saugo: „Ir aplenks mane mirtis, / Ir kulka nelies.“

Sapne ji grįžta į vaikystės bažnyčią tarp žydinčių kaštanų. Kiti žmonės drąsiai eina prie altoriaus, o ji stovi prisiglaudusi prie pilioriaus, gedulingu šydu prisidengusi, nes „Tiek daug, tiek daugel klydę“. Tada iš sakyklos prabyla Kristus („Jisai – iš Galilėjos“): „Tebūna jai atleista, / Nes daug jinai mylėjo!“ Tai Evangelijos žodžiai apie nusidėjėlę. Kalbančioji jaučia, kad atleidimas skirtas jai, ir jai taip graudu, kad malda nebetelpa širdyje.

Prispaudusi sūnaus galvelę prie krūtinės, kalbančioji jaučia atramą: „Tavimi gyvenime remiuos.“ Ji prisipažįsta, kad per tokią vėtrą ir naktį jai nepakaktų nei valios keliauti, nei jėgos kovoti. Ji girdi priekaištą „Dezertyras!“, bet atsako „Tegu smerkia“. Vaiko švelnumas, kaip balandžio ar kregždės plunksnos, ją palaiko, o tėvynė dunkso tolumoj „Lyg pro debesį vilties žvaigždė“.

Rytą mama juos glosto nusisukusi ir šluostosi akis.. Vieną rytą prie lovelės stovi mama ir glosto vaikus, „Kažko veidą šalin sukdama“. Vaikai klausia: „Ko trini skarele sau akis? / Kur močiutė?“ Apie mirtį nepasakoma tiesiai. Paskutinis vaizdas yra močiutė, atgręžusi nuvaikščiotas kojas į vėjo klabenamas duris.

Pasakotojas apie meilę kalba lengvai ir su humoru: „Kas meilei yra spygliuota viela?“, o žmonės per koncertus susišneka akimis ir rankomis. Tačiau jis nieko neidealizuoja: meilė dažnai būna „sukčiausias biznis“, dovanų mainai, o alkaniems ir klipatoms ji nerūpi. Matyt, badas atima net jausmus, todėl meilė lageryje priklauso nuo padėties hierarchijoje. Paskutinis sakinys apie „keliolika rėkiančių piliečių“ rodo, kad gyvenimas vis tiek prasiveržia pro visus draudimus ir bausmes.

Kad mylinti širdis supranta žmogų ir tada, kai protas nesupranta jo žodžių.. Senolė sako nesupratusi daugelio žodžių, „tačiau atspėjo juos širdis, pamilusi tave“. Ji nieko neaiškina, tik primena jo vaikystę ir savo svajonę, kad sūnelis užaugs ir „savo tėviškę valdys“. Rytą kalbantysis nuskuba įsijungti į dirbančiųjų eilę.

Perkūnas sudaužė gintaro rūmus, nes žmogus palietė deivę, ir nuo tol Jūratė vaitoja.. Jūratė pamilsta žemės sūnų Kastytį, ir jiedu laimingi gintaro rūmuose. Perkūnas supyksta, kad žmogus drįso paliesti deivės skaistybę, ir žaibu sudaužo rūmus, o Kastytį banga išmeta negyvą ant smėlio Palangoje. Nuo tol vakarais bangos barsto krantą gintarais ir girdėti, kaip verkia Jūratė. Lietuvė gintarais puošiasi prieš bernelį, bet meilės dainas dainuoja liūdnai.

Elenos vyrui Garšva pažada jos išsižadėti, nes serga ir gali netekti darbo. Paskui jis mintyse vis kalbasi su Elena ir bando save įtikinti, kad ji tėra medžiaga naujiems eilėraščiams. Lifte jis svarsto, ar meilė Elenai nėra tik būdas gauti medžiagos geram eilėraščiui. Kūryba jam tokia svarbi, kad net mylimą moterį jis mato kaip eilėraščių medžiagą, ir pats dėl to abejoja. Pabaigoje, sustabdęs liftą, jis atsiprašo, kad bijojo savo ligos, ir Elena pažada būti jo.

Antrajame pragaro rate viesulas be paliovos blaško gašliųjų sielas. Frančeska pasakoja, kad su vyro broliu skaitė knygą apie riterio meilę ir skaitydami pamilo vienas kitą. Vyras juos užklupo ir abu nužudė, todėl jie mirė neatgailavę. Kol ji kalba, mylimasis verkia, o Dantę jų dalia taip sukrečia, kad jis krinta lyg negyvas. Aistra šiuos įsimylėjėlius pražudo, o Beatričės meilė Dantę išgelbsti, tad poemoje meilė gali ir pražudyti, ir išgelbėti.

Iš pradžių Grėtė atneša broliui įvairaus maisto ant seno laikraščio ir maitina jį du kartus per dieną, kai tėvai miega. Vėliau, skubėdama į darbą, ji įstumia jam ko nors koja, o vakare iššluoja, nė nepažiūrėjusi, ar jis ragavo. Po muzikos vakaro ji pareiškia, kad prie šios pabaisos nebenori minėti brolio vardo ir kad juo reikia atsikratyti. Tėvui ji sako: „Tu tiktai pasistenk negalvoti, kad jis Gregoras.“ Rūpestis pamažu virsta našta, o artimiausias žmogus tampa svetimas.

Grėtė groja įnamiams, kuriems greitai nusibosta, o Gregorą muzika taip sujaudina, kad jis, visas dulkinas, išropoja į svetainę. Jis ryžtasi prišliaužti prie sesers ir pasikviesti ją į savo kambarį, kur papasakotų jai apie konservatoriją. Pasakotojas perteikia jo mintį: „Argi gyvulį būtų taip jaudinusi muzika?“ Vabalo kūne tebegyvena žmogus, kuris myli seserį ir supranta grožį. Tačiau būtent šis išėjimas baigiasi tuo, kad įnamiai atsisako kambario, o Grėtė nusprendžia, kad brolio reikia atsikratyti.

Gražina ilgai maldavo Liutaurą nekviesti kryžiuočių, bet jis vis atsisakydavo ir galiausiai ją išvarė. Tada ji pati liepė išvyti pasiuntinius neva vyro vardu, ir įžeistas komtūras su kariuomene atėjo pulti Naugarduko. Puolimą užtraukė jos įsakymas, o miegančio vyro žadinti ji nedrįso, todėl apsivilko jo šarvus ir rūbą ir išjojo vietoj jo. Mirtinai sužeista, ji prašo atleidimo: „Pirmąkart apgavau aš tave, mano vyre!“ Dėl tėvynės ji paaukoja gyvybę, o jos vyras nebekovoja kartu su priešais.

Vaikystėje vokiečių pagrobtas Alfas užaugo tarp jų, o senas vaidila kurstė jo kerštą ir mokė: „Betaig tu esi vergas, vergo ginklas – tai klastos.“ Bijodamas, kad Lietuvos laukia prūsų likimas, jis palieka žmoną Aldoną ir, tapęs ordino magistru, vis delsia kariauti, kol ordinas sužlugdomas šimtui metų. Aldona paprašo užmūryti ją bokšte, o jis naktimis ateina prie jo kalbėtis. Slaptas tribunolas jį nuteisia mirti, ir jis išgeria paruoštą taurę. Ordiną jis įveikia klasta, bet paaukoja laimę, meilę ir gyvybę.

Partija nori, kad žmonės mylėtų tik Didįjį Brolį, o Vinstono žmona net santuoką laikė pareiga partijai. Džulija paaiškina, kad laimingam žmogui nerūpi Didysis Brolis, o užgniaužtas potraukis virsta karo karštine ir vado garbinimu. Todėl Vinstonui jų meilė yra ir smūgis partijai. Abu sutaria, kad kankinami prisipažins, bet tikra išdavystė būtų nustoti mylėti. Meilės ministerijoje partija sunaikina būtent šį jausmą.

Po ilgų kankinimų O'Brajenas vis dar pripažįsta, kad Džulijos Vinstonas neišdavė, o užsisvajojęs jis garsiai šaukia jos vardą. Kambaryje 101 kiekvieno laukia jam baisiausias dalykas pasaulyje, o Vinstonui tai žiurkės. Kai prie veido priartinamas narvas su alkanomis žiurkėmis, jis šaukia, kad tai būtų daroma Džulijai, ne jam, ir narvo durelės lieka uždarytos. Taip sulaužomas jų pažadas, kad tikra išdavystė būtų nustoti mylėti. Vėliau parke abu prisipažįsta vienas kitą išdavę, o pabaigoje Vinstonas myli Didįjį Brolį.

Tai praeities likutis ir mažas Vinstono su Džulija pasaulis.. Vinstonas nusiperka stiklo gabalą senienų krautuvėlėje, į kurią jį atveda kojos klaidžiojant prolių kvartale, kur jis bando sužinoti, koks buvo gyvenimas prieš revoliuciją. Kambaryje virš krautuvėlės jam atrodo, kad stiklas yra tarsi jų kambarys, mažas pasaulis, kuriame sustojęs laikas. Per areštą vyrai juodomis uniformomis jį sudaužo, ir kartu baigiasi Vinstono ir Džulijos slaptas gyvenimas.

Šventinė kalba tarsi tarp kitko atskleidžia draugės vyro neištikimybę.. Pasakotoja sako tostą draugės ir jos vyro Aleksandro šventėje, bet iškilmingų žodžių jos kalboje mažai. Kalbėdama lyg apie smulkmenas, ji pamažu parodo, kokie iš tikrųjų yra šios poros santykiai, ir papasakoja, kaip senamiestyje matė Aleksandrą ilgai besibučiuojantį su jauna moterimi. Šventinė kalba virsta pasakojimu apie išdavystę. Ironija leidžia pasakyti tai, ko tiesiai ištarti negalima.

Kai Euridikę įgelia gyvatė ir ji miršta, Orfėjas nusileidžia į mirusiųjų karalystę ir savo daina sugraudina Hadą ir Persefonę. Jie leidžia jam išsivesti žmoną su sąlyga, kad jis neatsigręš, kol neišeis į dienos šviesą. Dar nepasiekęs šviesos, Orfėjas atsigręžia, ir Euridikė visiems laikams lieka mirusiųjų pasaulyje. Meilė jam duoda drąsos eiti net į mirties karalystę, o daina sujaudina net jos valdovus, bet vienas žvilgsnis atgal vėl atima iš jo Euridikę.

Porfirijaus paklaustas Raskolnikovas sako tikįs Lozoriaus prisikėlimą. Pirmą kartą atėjęs pas Sonią, jis priverčia ją perskaityti šią vietą iš Naujojo Testamento, kurį jai atnešė Lizaveta. Tikėjimas padeda Soniai ištverti skurdą, o Raskolnikovui ji liepia eiti į kryžkelę, pabučiuoti žemę ir viešai prisipažinti. Epiloge ta pati knyga guli jam po pagalve, o romanas baigiasi mintimi, kad prasideda nauja istorija apie žmogaus atsinaujinimą. Lozoriaus istorija tampa viltimi, kad prisikelti gali ir Raskolnikovas.

Įžeistas išdidumas: savo nusikaltimą jis laiko tik klaida.. Kalėjime Raskolnikovą palaužia įžeistas išdidumas. Sąžinė jam priekaištauja tik dėl paprastos klaidos, o labiausiai jis gėdijasi, kad taip kvailai pražuvo ir turi nusilenkti nuosprendžiui. Kaliniai jo nemėgsta, o Sonią, kuri atvyko paskui jį, myli. Ligoninėje jis sapnuoja marą, kurio užkrėsti žmonės laiko save neklystančiais ir naikina vieni kitus. Tik pavasarį prie upės jis puola Soniai po kojų, ir abu supranta, kad myli vienas kitą.

Liucė lydi Vasarį visą gyvenimą. Mėnesienos naktį jis nuo jos atsitraukė, o netrukus ji sutiko tekėti už daktaro Brazgio: „Nemyliu, bet tekėsiu!..“ Kaune tarp jų užsimezga slaptas ryšys, kurį Vasaris vėliau nutraukia. Po sūnaus Vytuko mirties Liucija nusinuodija, o laiške rašo sužinojusi esanti kanauninko Kimšos duktė. Po laidotuvių Kimša sako, kad kaltas jis pats, o kaltas ir Vasaris. Vasaris jaučia baimę, tarsi iš tiesų būtų kaltas, ir abejoja, ar turi teisę mylėti Auksę.

Ji geriausiai supranta jo kūrybą ir sutinka eiti sunkiu keliu.. Vakarėlyje pas Varnėną Auksė Vasario dramą supranta geriausiai ir ją gina. Kai jis prisipažįsta bučiavęs Glaudžiuvienę, ji pasiūlo kurį laiką nesimatyti, kad jis išbandytų save. Pamačiusi kurijos raštą, ji atsako, kad eitų su juo nesvyruodama net į skurdą ir panieką. Knygų skolino, talentingu vadino ir pabučiavo baronienė, Kimšos augintinė yra Liucė, o moteris baltu šaliu buvo Katedros Nepažįstamoji.

Faustas ateina su raktais jos išvaduoti, bet jo lūpos jai atrodo šaltos. Margarita prisipažįsta pražudžiusi motiną ir nuskandinusi kūdikį, mato kraują ant jo rankų ir prašo pasirūpinti kapais. Bėgti ji nenori, nes nenorėtų klajoti persekiojama ir su nešvaria sąžine. Kai tarpduryje pasirodo Mefistofelis, ji šaukiasi Dievo teismo ir angelų. Mefistofelis sako, kad ji pasmerkta, o balsas iš aukštybių atsako, kad išgelbėta.

Kad jis Dievą jaučia širdimi, bet neranda tam vardo.. Margarita mato, kad Faustas nelanko mišių ir neina išpažinties. Jis atsako, kad niekas negali drąsiai teigti nei kad tiki, nei kad netiki. Visatos didybę ir būties pilnatvę galima pajusti širdimi ir pavadinti meile, laime ar Dievu, nes žodis tėra minčių kevalas. Margarita jaučia, kad tai panašu į kunigo žodžius, bet abejoja, ar jis krikščionis. Iš šio pokalbio šaiposi tik viską nugirdęs Mefistofelis.

Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga viena, iškėlusi galvą, grįžta namo ir tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsisako ir sako greičiau tekėsianti už Jurgučio. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji nugali įžeistą širdį ir išbėga pasitikti jaunikio, bet jau per vėlu.

Iššvaistęs palikimą ir ganydamas svetimas kiaules, jaunesnysis sūnus grįžta tikėdamasis, kad tėvas priims jį bent samdiniu. Tėvas pamato jį iš tolo, pribėga, pabučiuoja, liepia aprengti geriausiu drabužiu ir iškelti puotą. Vyresnysis supyksta, nes daug metų tarnavo tėvui ir negavo nė ožiuko. Tėvas jam atsako, kad visa, kas jo, yra ir vyresniojo, bet reikia džiaugtis, nes „šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“. Atlaidi meilė grąžina sūnui orumą, kurį jis pats buvo praradęs.

Prisirišimas prie senio jam tampa svarbesnis už tėvų valią.. Tėvų liepimu Manolinas plaukioja kitoje, sėkmingesnėje valtyje, bet ir tada padeda seniui paruošti įrankius ir neša jam valgyti. Rytą radęs Santjagą miegantį ir pamatęs, kaip šis nukentėjo, berniukas apsiverkia ir atneša jam kavos. Jis nusprendžia, kad nuo šiol, nepaisydamas tėvų, vėl žvejos su seniu. Senis grįžo vien su griaučiais, todėl nauda berniuko sprendimo nelemia. Jį veda prisirišimas prie žmogaus, kuris jį išmokė žvejoti.

Vadas netenka mylimosios dėl tų pačių prūsų, už kuriuos kovoja.. Herkų Mantą ir Kristiną sieja meilė, o Kristina sudeginama. S. Keturakio žodžiais, ją sudegina prūsai, o R. Pabarčienės žodžiais, ji sudeginama ant laužo, patenkinus prūsų reikalavimus. Laisvę ginantis vadas netenka mylimos moters dėl tų pačių žmonių, už kuriuos kovoja. Tai atitinka Pabarčienės mintį, kad vadas, pasiaukojęs bendruomenei, tampa jos auka. Vadą išduoda prūsas Samilis, ne Kristina.

Jam tas pats, ves, jei ji nori, nors jos, matyt, nemyli.. Mari klausia, ar Merso ją ves, ir jis atsako, kad jam tas pats, ves, jei ji nori, nors jos, matyt, nemyli. Anksčiau, kai ji paklausė, ar jis ją myli, Merso atsakė, kad tai nieko nereiškia. Jam vis tiek ir tai, ar gyventi Paryžiuje, kai viršininkas siūlo ten darbą. Merso nesako žodžių, kurių laukia kiti, jei jų nejaučia. Būtent toks nuoširdumas teisme bus palaikytas abejingumu.

Net gete nacių valdžia nėra visagalė, o meilė duoda drąsos.. Gete gėlės uždraustos, bet Izaokas nori jomis pradžiuginti Esterą. Jis vis bando įnešti gėlių, sargybiniai už tai jį muša, bet jis vis tiek bando. Recenzento teigimu, šis mažas poelgis rodo, kad net gete nacių valdžia nėra visagalė. Izaokas svajoja nueiti su Estera į plačią pievą, bet gete pievos nėra, todėl net mėginimas atnešti gėlę tampa pasipriešinimu geto tvarkai.

Dėl tėvynės jie abu susituokė su kitais ir slepia meilę.. Vismanto pilyje Mindaugas Mortai sako, kad jiedu abu paaukojo save tėvynei, kai tuokėsi su kitais, kad ją vienytų, ir dabar turi meluoti. Morta mano, kad to reikalauja dievai, bet Mindaugas atsako, kad dievų nebėra ir liko tik vienas žiaurus dievas, tėvynė. Krikštas įvyksta tik antroje dalyje. Tėvynė jam tampa dievu, dėl kurio aukojama net meilė.

Jis lieka ištikimas Dulsinėjai, net kai gresia mirtis.. Riteris su šviečiančiu mėnuliu ant skydo reikalauja pripažinti, kad jo dama gražesnė už Dulsinėją. Nuverstas ant žemės, su ietimi prie veido, Don Kichotas vis tiek kartoja, kad Dulsinėja yra gražiausia moteris pasaulyje, ir prašo geriau jį nužudyti. Nugalėtojas pasitenkina pažadu grįžti namo, ir tik paskui paaiškėja, kad tai kaimynas bakalauras. Ištikimybė idealui Don Kichotui svarbesnė už gyvybę, o namo jis grįžta nuliūdęs.