Apsakymai

Kontekstas

Santrauka

Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų. Puslapiai pagal leidimą: Kalbininko biblioteka tekstas (puslapiai sunumeruoti mūsų).

1. 1.

   „Marti“. Vingio sumanymas1–6 psl.

   Vingis yra prasiskolinęs ir girtuokliauja karčemoje, todėl nori, kad sūnus Jonukas vestų mergą su dideliu kraičiu. Jis išrenka Driežo Katrę: tėvas duoda keturis šimtus ir nemažą dalį. Vingienė priešinasi, nes bijo prarasti šeimininkės vietą ir nekenčia tvarkingos, švarios Katrės. Pats Jonukas yra didelis, nevalyvas tinginys, kuris pramiega pusę dienos ir į viską atsako „Taigi taigi kaipgis!“. Kai Jonukas pasako, kad Katrė nenori tekėti, tėvas atkerta, kad jos noras nieko nereiškia. Jau pirmame skyriuje aišku, kad marti šiems namams reikalinga tik dėl pinigų.

2. 2.

   „Marti“. Piršlybos ir vestuvės6–14 psl.

   Piršlys Mataušas taip įkalba Driežą, kad šis sutinka ir dar prideda dalies. Katrė tris savaites verkia, bet tėvas grasina ją išvaryti be nieko, o motina nedrįsta prieštarauti vyrui. Po šliūbo Katrė atvažiuoja į apgriuvusius Vingių namus su sunkiu kraičio vežimu. Uošvis girtas giria savo „aukso“ žemę ir peikia jos dalį, anyta užgaulioja, o jaunasis užmiega prie stalo. Pirmąją naktį Katrė viena šąla klėtyje, o ryte randa Joną miegantį su piemeniu. Ji imasi tvarkyti purviną trobą, bet uošviai jai tai prikiša. Anyta svečiams meluoja, kad marti vyrą išvijo. Kitą dieną vestuvės baigiasi barniu su Katrės giminėmis, o brolis įspėja Joną, kad šis atsakys už sesers laimę.

3. 3.

   „Marti“. Pusmetis Vingių namuose15–24 psl.

   Kokios vestuvės, tokia ir laimė: ką Katrė bedarytų, uošviams vis negerai. Prieš Velykas kaimynės prie Jurgienės sviesto aptaria Vingius. Viena jų prisipažįsta pati kursčiusi Katrę atsikirsti. Jos sutaria, kad Katrė išvalė pašalius ir yra didelė darbininkė, o Jonas tėra „stuobrys išpuvęs, be galvos ir be širdies“. Velykų išvakarėse Katrė, kočiodama drabužius, išrėkia uošviams visą teisybę: šventėms nėra ko valgyti, o ji per žiemą dirbo viena kaip vergė. Uošvis grasina, bet neprisiartina. Uošviams išėjus, Katrė, šalia miegant Jonui, verkia ir mintyse klausia tėvų, kodėl jie įstūmė ją į tokį pragarą. Praėjo tik pusė metų, o jai atrodo, kad amžiai.

4. 4.

   „Marti“. Šienapjūtė prie Ventos24–33 psl.

   Vyrai sulūžus dalgiui važiuoja į turgų, išsiveža paskutinį sviestą ir kiaušinius, o Katrės prašymą nupirkti muilo visi sutinka priekaištais. Šienapjūtės scenoje visas kaimas dirba šlapiose Ventos pievose. Moterys stebisi, kaip Katrė velka didžiausius šieno valkčius, ir gailisi, kad tėvai ją įkišo į tokį vargą. Užėjus audrai Jonas lėtai veržia šieno vežimą, virvė vis trūksta. Kai Jonas su tėvu veržia, lūžta kartis ir Katrė nukrinta nuo vežimo. Vingiai nulekia namo, nė nepažiūrėję, kas jai atsitiko. Katrė, pasislėpusi kūgyje nuo lietaus, verkia, kad niekas jos neužtaria, ir užmiega. Namie uošvis juokdamasis pasakoja, kaip marti nusiritusi, o anyta nerimauja tik dėl negimusio vaiko.

5. 5.

   „Marti“. Katrės mirtis33–36 psl.

   Rudenį, sėjant rugius į šlapią žemę, sušalusi Katrė susirgsta, ir prasideda gimdymas. Ji prašo pranešti motinai, bet Jonas bijo joti pas jos tėvus, o uošvis nenori joti per lietų, ir boba jiems pritaria. Sukviestos kaimynės su uošviais geria degtinę ir laukia „žadėtosios valandėlės“, Jonas knarkia dubėje, o Katrė kankinasi viena, ir niekas jos nepasigaili. Motina apie dukters ligą sužino tik iš svetimų ir atlekia rytą. Ji randa Katrę vos gyvą ir tuoj siunčia sūnų daktaro. Katrė dar spėja apkabinti motiną ir ištarti „Do... va... no... kit!..“, bet miršta, kol brolis dar pakelyje. Pabaiga pabrėžia, kad ji palieka dalį, kraitį ir gerą žemę, dėl kurių buvo ištekinta.

6. 6.

   „Sutkai“. Prie liepto per Dubysą37–42 psl.

   Pavasario vakarą per mišką eina Juozapas ir Magdelė. Prie Dubysos liepto Magdelė prisimena, kaip prieš metus, Žeberių tarnaitė, nešė kadagių ir bijojo eiti per patvinusią upę. Nepažįstamas vaikinas su kirviu tada užsimetė jos naštą ir pervedė ją per lieptą. Tai buvo Juozapas, Raubos samdinys, ir nuo to laiko Magdelė jį myli. Juozapas savo ruožtu pasakoja, kaip ją pastebėjo dvaro talkoje, iš pavydo nulaužė jos kapstyklės kotą ir negalėjo nei valgyti, nei miegoti, kai pasklido kalbos, kad ją ves Kužma. Šis skyrius parodo, kad Sutkų santuoka prasideda iš meilės, ne dėl dalies.

7. 7.

   „Sutkai“. Pirmagimis43–47 psl.

   Praėjus daugiau kaip dvejiems metams Juozapas ir Magdelė jau gyvena kartu su jo tėvais mažoje trobelėje ir dirba kelis margus žemės. Turtų nedaug, bet jiems užtenka: „Mažai teturėjo, mažai tereikėjo.“ Per šv. Joną Magdelė sunkiai gimdo. Juozapas, patartas motinos, bėga į dvarą prašyti ponios arklių daktarui parvežti. Senelis kosėdamas meldžiasi ir galvoja, kad našlaitė Magdelė bent pamatys, jog šeima ją myli. Auštant gimsta Jonelis, ir Juozapas iš džiaugsmo verkia ir juokiasi vienu metu. Visa šeima išgyvena nerimą ir laimę kartu.

8. 8.

   „Sutkai“. Nugaišusi karvė47–56 psl.

   Dar po trejų metų Sutkai jau turi naują trobelę, ir Juozapas ją grindžia. Dėl jos pardavė karvę ir kumelį ir dar prasiskolino. Karštą dieną Magdelė parneša žinią, kad vienintelė karvė Šėmikė rasta nugaišusi. Ji apsipila ašaromis, motina sielojasi, kad mažasis Jonelis liks be pieno, o Juozapas ją guodžia: „Neverk, širdele, neverk.“ Motina siūlosi skolintis, Juozapas nori parduoti paršelį. Senelis turi paslėpęs penkiolika rublių laidotuvėms ir ilgai svarsto, ar juos atiduoti. Pirmiausia jis prisipažįsta žmonai, ši ragina neslėpti pinigų nuo vaikų. Galiausiai, Joneliui prašant pienelio, senelis pinigus atiduoda. Juozapas pažada grąžinti ir tėvus padoriai palaidoti. Audra praeina pro šalį, danguje pasirodo vaivorykštė, ir motina su Juozapu skuba pirkti karvės.

9. 9.

   „Sutkai“. Po dešimties metų57–64 psl.

   Senelis jau miręs. Prieš mirtį jis atsiėmė savo penkiolika rublių, o vaikai palaidojo jį gražiai ir dar pridėjo savų pinigų. Magdelė rauna linus su dukrele Marele, o dvyliktus metus einantis Jonelis pats baigė tverti tvorą ir nori padėti tėvui vežioti dilių į Kuršėnus. Juozapas iš vežimo uždarbio išmokėjo skolas, pastatė trobą ir klėtelę, nusipirko arklį. Bobutė bara jį, kad skolina pinigus kaimynams be jokio raštelio, bet Magdelė jį užtaria: jam nėra didesnio džiaugsmo kaip padėti žmogui. Jonelis išjoja su draugais naktigonėn, o Juozapas su Magdele ilgai sėdi po langais. Jie nepratarę nė žodžio „labai daug apipasakojo vienas kitam apie savo laimę“, ir tuo apsakymas baigiasi.