Kaimas

Butkiuose šeimininkauja sumanus Jonas ir stipri motina, visko pakanka, samdiniai garbe laiko ten dirbti, todėl gyventi gera „kaip (...) paties Dievo užpečkyje“. Šnervų šeima didesnė, sūnūs darbštūs, bet tėvai silpni šeimininkai, pinigai tirpsta, o namuose trūksta džiaugsmo, nes motina šiuo atžvilgiu „buvo bergždžia“. Kaimynai tarpusavyje nesipyksta, bet Šnervų pilkumą prašviesina tik Butkių apsilankymai. Šis skirtumas paaiškina, kodėl Kazys taip ilgisi Butkienės ir kodėl vėliau Jonui atrodo, kad jo kiemo šlovė atiteks Šnervoms.

Puzionys apibūdinami kaip „tarpe ramių – ramiausi“: niekas neišėjo mokslų, neišvyko į Ameriką, nesimušė karčemoje. Jie linksmi, šnekūs, gyvena kaip prieš 500 metų, o jų tarmė ir pypkės tampa kaimynų pašaipos objektu. Anekdotas apie Gabrionis rodo, kad net pyktis čia baigiasi taikiai. Tačiau pasakotojas įspėja, kad ir pelių urve aistros gali būti baisios. Ramus fonas reikalingas kontrastui: žmogžudystė tokiame kaime atrodo dar labiau nesuprantama ir „plačiai išgarsino“ Puzionis.

Kad viskas, dėl ko ji buvo ištekinta, jai nieko nedavė.. Katrė miršta Vingių namuose, apie testamentą ar brolių paveldą tekste nieko nėra. Sakinys pakartoja visa tai, dėl ko ji ištekinta: tėvas jai sakė, kad žemė gera ir ji pralobs. Mirštant visa tai lieka čia, o ji išeina, palikdama „geruosius ir piktuosius tėvus“. Ironija karti: turtas, kuriuo buvo pateisintos vedybos, Katrei nedavė nė vienos laimingos dienos.

Už tai, kad ji per švari, tvarkinga ir dailiai rengiasi.. Vingienė pyksta, kad Katrė „išsirėdžiusi“, pas juos „iššlavinėta, išdulkinta“, lovos baltos. Jai reikia „purvabridės, kaip ir aš pati“. Kiti atsakymai netinka: Driežas duoda keturis šimtus ir dalį, o apie kitą jaunikį ar bažnyčią tekste nėra nė žodžio. Taip veikėja, peikdama kitą, atskleidžia pati save.

Vingiai turi gerą žemę, o Katrė atsineša keturis šimtus ir didelę dalį, bet namuose tvyro tingėjimas, girtavimas ir barniai, ir Katrė miršta niekieno nepasigailėta. Sutkai turi tik kelis margus žemės, karvelę ir kumelėlę, patiria nelaimių: nugaišta karvė, trūksta pinigų. Vis dėlto jie gyvena laimingai, nes vienas kitą myli, dirba ir rūpinasi silpnaisiais: našlaite Magdele, seneliu, vaikais. „Mažai teturėjo, mažai tereikėjo.“ Žemaitė parodo, kad laimę kuria žmonių santykiai ir darbas, o ne dalis.