Vaižgantas · 1869–1933
Apysaka apie aistrą ir kaltę. Kunigas pasakotojas aprūpina sakramentais nebylį elgetą, o po daugelio metų sužino jo istoriją: Jonas Butkys pamilsta savo draugo Kazio Šnervos žmoną Anelją, Velykų rytą su ja nusideda ir Pempynėje užmuša draugą. Trisdešimt metų tylos tampa jo paties bausme.
Atnaujinta
49 psl. per savaitę · 14 vakarų · baigsi lapkričio 16 d.
Paskyros nereikia.
Svarbiausia apie kūrinį per tris minutes
„Užmušeu draugų... motinų...“Kontekstas Susiek su F. Dostojevskio romanu „Nusikaltimas ir bausmė“: ir ten nusikaltimas pirmiausia sugriauna paties nusikaltėlio sielą.
„Pirmą kartą po daugelio mėnesių Jonas neišlaikė savo pasižadėjimo seneliui Norkui“Kontekstas Kunigas Norkus aistrą vadina ne velnio darbu: Vaižgantas, pats kunigas, rodo žmogų be moralizavimo.
„nepaliko nė mažiausio nuodėmės pėdsako“Kontekstas Palygink su J. Tumo-Vaižganto „Dėdėmis ir dėdienėmis“: ir ten kaimo žmogaus jausmai lemia visą jo gyvenimą.
„Ką mes padarėm, ką mes padarėm – Kristui pagerbti!!!“Kontekstas Apysakos pradžia rami ir humoristiška, o pabaiga tragiška: anekdotai apie puzionis virsta kriminaline kronika.
„Išniekinau Velykų Švintį... potį Prisikėlimų... Užmušeu draugų... motinų...“nebylysRasti tekste
„Einu už to, kurs pats pasišovė.“AnelėRasti tekste
„Mama! Aš savo dūšią velniui pardaviau!!!“JonasRasti tekste
„Bet taip jau turėjo būti: meilė eina su satanizmu.“kunigas NorkusRasti tekste
„Dievulėliau, pats Prisikėlimas! Ką mes padarėm, ką mes padarėm – Kristui pagerbti!!!“AneljaRasti tekste
„Pempynėje du draugu per dvidešimt metų nepaliko nė mažiausio nuodėmės pėdsako.“pasakotojasRasti tekste
„Kartais ir be velnio velniškai padaroma.“pasakotojasRasti tekste
Veiksmas vyksta carinės Rusijos laikais nuošaliame aukštaičių kaime Puzionyse. Žmonės gyvena kaip prieš šimtmečius: dūminėse trobose, iš savo žemės, tuokiasi savo kaime, todėl visi vieni kitiems giminės. Naujovės ateina iš šalies: rusų darbininkai siūlo iškasti kanalą laukams nusausinti, o nusikaltėlį teisia caro teismas ir išsiunčia katorgon į Sibirą. Veikėjai kalba tarmiškai, ir tai kuria vietos spalvą.
Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933) buvo kunigas, rašytojas ir visuomenės veikėjas. Jis gimė Svėdasų apylinkėse, Aukštaitijoje, ir gerai pažino tenykštį kaimą, jo tarmę ir papročius. 1922–1929 metais jis dėstė lietuvių literatūrą universitete Kaune. Svarbiausi jo kūriniai yra „Pragiedruliai“ ir apysakos „Dėdės ir dėdienės“ bei „Nebylys“. Pasakotojas kunigas apysakoje primena patį autorių.
Apysaką sudaro septynios dalys: „Nebylys“, „Dėdienė“, „Puzionys“, „Du draugu“, „Piršlės“, „Viena dviem“ ir „Velykinė nuodėmė“. Pirmoji dalis yra rėmas: kunigas pasakotojas aprūpina sakramentais mirštantį nebylį elgetą, o kitos šešios dalys po daugelio metų atkuria jo istoriją. Pasakotojas dažnai nukrypsta nuo veiksmo, aiškina žodžius, vertina ir kreipiasi į veikėjus. Pradžia rami ir humoristiška, pabaiga tragiška: anekdotai apie puzionis virsta kriminaline kronika.
Apysaka tinka rašiniams apie aistrą ir sąžinę, kaltę ir bausmę, draugystę, meilę ir išdavystę. Svarbu pastebėti, kad niekas iš veikėjų nėra piktas: Jonas, Kazys ir Anelja yra dori žmonės, kuriuos sugriauna jausmai, kurių jie nesuvaldo. Didžiausia Jono bausmė yra ne katorga, o trisdešimt metų tylos. Galima sieti su Dostojevskio „Nusikaltimu ir bausme“ (kaltė ir sąžinė), Žemaitės „Marčia“ (kaimo šeimos drama) ir Vaižganto „Dėdėmis ir dėdienėmis“.
Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų. Puslapiai pagal leidimą: Kalbininko biblioteka tekstas (puslapiai sunumeruoti mūsų).
Pasakotojas kunigas prisimena keistą elgetą, kurį kadaise aprūpino sakramentais tolimame Lietuvos pakraštyje. Tas žmogus niekur nežiūrėdavo, į kalbą neatsakydavo, valgydavo tai, ką jam paduodavo, ir buvo vien kaulai ir oda. Niekas nežinojo, kas jis ir iš kur. Kai jis atsigulė mirti, kunigui besimeldžiant, nebylys staiga sušnibždėjo, kad išniekino Velykų rytą, užmušė draugą ir motiną ir jau trisdešimt metų neša tą sunkumą. Kunigas jam atleido nuodėmes, ir žmogus tuoj mirė. Po daugelio metų, viešėdamas tos pačios tarmės krašte, pasakotojas išgirsta istoriją apie kaimą, kurį kadaise išgarsino žiauri žmogžudystė. Sujungęs abu pasakojimus, jis ir papasakoja, kas nutiko.
Ši dalis skirta Jono motinai Apolonijai Butkienei, kurią visas Puzionių kaimas vadina tiesiog Dėdiene. Ji yra kaimo pribuvėja, turinti tokią lengvą ranką, kad dar nė vienas jos priimtas vaikas nenumirė. Į kiekvieną gimdymą ji eina rimtai ir iškilmingai, užsigaubusi skara, o grįžta atvira ir linksma. Butkienė darbšti, vaišinga, nesigiria ir niekas apie ją nesako blogo žodžio. Jos meilumas traukia visus, ypač Šnervų sūnų Kazį, jos sūnaus Jono draugą. Jonas ir Kazys yra tamečiai, nuo mažens neperskiriami, kaimas juos pašiepia vienu kevalu su dviem branduoliais. Kazys Dėdienę myli labiau nei savo motiną. Ilgas, lėtas aprašymas parodo, kokią šviesą ir tvarką ši moteris kuria aplink save.
Pasakotojas su humoru aprašo patį kaimą. Puzionys yra ramiausi ir mažiausiai žinomi apylinkės žmonės: niekas iš jų nėjo mokslų, nesibylinėja, nesimuša karčemoje ir neišvažiuoja į Ameriką. Jie gyvena aukštumoje virš didelio slėnio, nematomi nuo vieškelio, kalba savita tarme ir nuolat laiko burnoje pypkę. Pasakojamas anekdotas apie tėvą ir sūnų Gabrionis, kurie susipešė, kas važiuos į turgų, bet, užsidegę pypkes nuo to paties degtuko, susitaikė. Dalis baigiasi įspėjimu: net tokiame ramiame kampelyje gali įsiplieksti baisios aistros. Pasakotojas pažada papasakoti vieną tragediją, kuri netikėtai išgarsino Puzionis.
Jonas Butkys po tėvo mirties yra ūkio šeimininkas. Motina jį myli ir gerbia, tad Jonas nė negalvoja vesti: geresnės šeimininkės už motiną vis tiek nerastų. Šnervų šeimoje daug darbščių vyrų, bet skalsos nėra: tėvai seni ir bejėgiai, o namuose trūksta moters, kuri kurtų jaukumą. Šnervos laukia Dėdienės apsilankymų kaip saulės, o Kazys kiekviena proga bėga pas Butkius. Viena scena rodo, kaip Kazys ateina kviesti Jono pas rusų darbininkus, siūlančius iškasti kanalą laukams nusausinti ir nuleisti vandenį į Pempynę. Jonas džiaugiasi juodu kumeliuku su žvaigžde kaktoje, Dėdienė pasodina abu prie stalo. Kanalo kaimas atsisako. Tai ramus draugystės ir kaimynų buities vaizdas.
Jonas ir Kazys merginų vengia: jų idealas yra Dėdienė. Mirštanti Šnervienė paprašo Kazio dairytis žmonos. Per atlaidus kitoje parapijoje Kazys pamato rimtą, sveiką mergaitę Anelją Kepelaitę, kuri jam primena Dėdienę, ir tuoj nutaria piršlytis. Butkienė išsigąsta: Kazys merginos visai nepažįsta. Kazį apima baimė, jis net nori atsisakyti, bet vis dėlto važiuoja, o Jonas jam piršliu. Kepelės priima juos nuoširdžiai. Vos svečiams įėjus, Anelja juokais parodo Joną kaip jaunikį, o paskui linksmai kalbantis Jonas jai patinka labiau už bet kurį kitą vyrą. Kazys pastebi, kad piršliui sekasi geriau nei jam, ir nusiveda merginą į šalį. Anelja sutinka tekėti, nors atvirai sako, kad ne iš meilės. Paskui ji tėvams prisipažįsta, kad abu bernai tokie geri, jog nežino, kuris geresnis.
Grįždami namo draugai tyli: Kazys svajoja apie sužadėtinę, o Joną graužia pavydas, kad visa laimė atiteko ne jam. Butkienė Anelją iš karto nepamėgsta. Vestuvės linksmiausios, kokių kaimas atsimena, Dėdienė joms iškepa daugybę valgių, o Jonas, kaip svotas, vis veda šokti nuotaką. Netrukus vienas po kito miršta abu Kazio tėvai. Anelja yra puiki šeimininkė: Šnervų namai atgyja, juos ima lankyti visas kaimas. Tačiau vyrui ji tik pareiga, šilumos nerodo, o visiems kitiems šypsosi. Labiausiai ji šypsosi Jonui, kuris dabar nuolat lankosi pas Šnervas. Kazys jaučia, kad žmonos širdis ne jo, ir ima nekęsti draugo.
Jonas nebeužmiega, tampa paniuręs. Kai motina išsigandusi ima klausinėti, jis sušunka, kad pardavė dūšią velniui, ir Butkienė nualpsta. Jonas bėga per Pempynę pas seną kunigą Norkų-Narkevičių ir išpažįsta, kad jaunystėje savo mintyse prašė velnio galios moterims, o dabar myli savo geriausio draugo žmoną. Kunigas sako, kad tai ne velnio darbas, o aistra, ir liepia nebežiūrėti į tą pusę, kol viskas atauš, nes kitaip blogis grįš septyneriopai stipresnis. Jonas laikosi žodžio: į Šnervas nebeina. Bet abu kankinasi: jis sulysta ir pajuosta, Anelja vis žiūri pro langą į Butkių kiemą ir naktimis ilgai meldžiasi. Kazys mato, kad žmona lieka jam ištikima prieš savo norą, gailisi jos ir dar labiau nekenčia Jono.
Ateina Velykos, visi puzionys po gavėnios laukia šventės. Didžiojo šeštadienio naktį šeimynos budi bažnyčioje, o šeimininkai rytą turi jas parvežti. Namie lieka tik Anelja. Paskutinis iš kiemo išvažiuoti nespėjęs Jonas pamato ją tarpduryje, ir pirmą kartą per daugelį mėnesių jie žiūri vienas į kitą. Jonas perbėga gatvę, ir jie atsiduoda vienas kitam tuo metu, kai tolumoje varpai skelbia Prisikėlimą. Anelja, suvokusi nuodėmę, bėga pasikarti, bet klojimas užrakintas, daržinėje virvės nėra, ir ji be jėgų sukniumba ant tako. Jonas kaip pamišęs nulekia arkliu ir atsiduria prie kunigo Norkaus bažnytėlės, bet į kunigą nebesikreipia. Kazys, pajutęs nerimą, grįžta pirmas, randa žmoną, ir ji jam viską prisipažįsta. Jis paima geležį ir eina užmušti Jono, bet šio namie nėra.
Kazys žmonai atleidžia, bet nemato, kaip toliau gyventi, kol Jonas šalia. Jonas jau nebebijo nieko ir sumano pašalinti Kazį, kad pasiimtų Anelją. Per turgų Kazys pakviečia Joną važiuoti pasikalbėti ir pasuka ne į miestelį, o žemyn į Pempynę, balą, kurioje abu draugai nuo vaikystės klampodavo tarp pempių ir niekada nė vienai nepadarė pikto. Gal jis tikėjosi ten rasti kitą išeitį. Jonas pamato vežimėlyje geležį, nusprendžia, kad Kazys ruošiasi jį mušti, ir pats ja užmuša draugą. Suvokęs, ką padarė, jis rėkia, bėga į balą ir griūva, o pempės aplink jį klykia savo „gyvi gyvi“. Jonas joms atsako, palaikęs jas velniais, ir tai paskutiniai jo žodžiai. Jis nuteisiamas iki gyvos galvos sunkiųjų darbų katorga Sibire. Dėdienė, išgirdusi žinią, miršta, Anelja pamišta ir ją parsiveža tėvai. Jonas nebeprakalba trisdešimt metų.
Kiekvienoje dalyje rasi visą tekstą su paaiškinimais prie eilučių ir klausimais.
Rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys.
Šį kūrinį nagrinėjame ir pamokose. Skaityti čia gali ir be jų.
GrupėVBE rašinio grupėNagrinėjame visus privalomus kūrinius, mokomės juos susieti su rašinio temomis ir parašyti rašinį. Pirmoji pamoka nemokama.