Sofoklis · apie 497–406 pr. Kr.
Senovės graikų tragedija apie Edipo dukterį Antigonę, kuri, nepaisydama karaliaus Kreonto draudimo, palaidoja išdaviku paskelbtą brolį Polineiką. Kreontas pasmerkia ją mirti ir neklauso nei sūnaus, nei pranašo, kol tampa per vėlu. Tragedija klausia, kam žmogus turi paklusti pirmiausia, ar valdovo įsakymui, ar sąžinei ir dievų įstatymams.
Atnaujinta
Šio kūrinio puslapių skaičiaus dar nežinome, todėl vakarų plano pasiūlyti negalime. Konspektą ir santrauką rasi žemiau.
Svarbiausia apie kūrinį per tris minutes
Tragedijos žanras susiklostė senovės Graikijoje V amžiuje prieš Kristų. Atėnuose tragedijos buvo vaidinamos per Didžiąsias Dionisijas, dievo Dioniso šventę, kurios metu vykdavo dramaturgų varžybos. Siužetai dažniausiai būdavo imami iš mitų, tragedijos rašytos eiliuota kalba. Sofoklio „Antigonė“ parodyta šio amžiaus viduryje; dažniausiai nurodomi 441 metai prieš Kristų.
Sofoklis (apie 497–406 m. pr. Kr.) gimė Kolone prie Atėnų. Jis aktyviai dalyvavo Atėnų valstybės gyvenime ir buvo išrinktas strategu. Sukūrė daugiau nei 120 dramų, iki mūsų dienų išliko septynios tragedijos. Dramų varžybose Sofoklis laimėjo 24 kartus ir niekada nebuvo trečias. Jo tragedijose scenoje vienu metu kalba trys aktoriai. Choro dalyvių skaičius jo laikais padidėjo nuo 12 iki 15.
„Antigonė“, „Edipas karalius“ ir „Edipas Kolone“ parašyti Tėbų mitų motyvais, bet trilogijos nesudaro. Edipas, pats to nežinodamas, vedė savo motiną Jokastę. Jų vaikai yra Eteoklis, Polineikas, Antigonė ir Ismenė. Atėjus Polineiko eilei valdyti Tėbus, Eteoklis sosto neužleido ir išvijo brolį iš miesto. Polineikas su Argo kariuomene užpuolė gimtąjį miestą, ir broliai žuvo vienas nuo kito rankos. Valdžią perėmė Jokastės brolis Kreontas. Tragedija prasideda iškart po šio mūšio.
Lietuvių kalba „Antigonė“ pirmą kartą išleista 1903 metais. 1939 metais Sofoklio tragedijų rinkinyje pasirodė Antano Rukšos ir Antano Venclovos vertimas. 1974 metais rinkinyje „Tragedijos“ kartu su „Edipu karaliumi“ ir „Edipu Kolone“ išėjo klasikinės literatūros vertėjo Antano Dambrausko išversta „Antigonė“. Šį vertimą 2003 metais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre panaudojo aktorė Birutė Mar, sukūrusi monospektaklį, kuriame visus vaidmenis atlieka viena.
Lietuvių kalbos ir literatūros programa II gimnazijos klasėje literatūrą pateikia chronologiškai, pradedant antika. Iš antikos dramų mokinys renkasi Sofoklio „Antigonę“ arba Aischilo „Prikaltąjį Prometėją“. Kartu su šiomis tragedijomis mokomasi ir apie graikų teatrą, todėl, skaitant „Antigonę“, verta įsiminti tragedijos dalis ir choro vaidmenį. Kūrinys padeda kalbėti apie valdžią ir sąžinę, dorą, išdidumą ir kaltę.
Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų.
Prie Tėbų rūmų vartų Antigonė slapta kalbasi su seserimi Ismene. Naujasis valdovas Kreontas paskelbė, kad Eteoklis bus palaidotas su visomis apeigomis, o Polineiko kūnas paliktas neapraudotas paukščiams. Tam, kas jį palaidos, gresia mirtis užmušant akmenimis. Antigonė prašo sesers padėti palaidoti brolį. Ismenė primena, kad jų tėvas pats išsidūrė akis, motina pasikorė, o broliai žuvo vienas nuo kito. Ji sako, kad moterys negali kovoti su vyrais ir turi paklusti valdžiai. Antigonė jos pagalbos atsisako ir sako, kad mirti tai padarius jai būtų garbė, nes mirusiesiems tarnauti teks ilgiau nei gyviesiems. Ismenė prašo bent niekam nesakyti, bet Antigonė liepia skelbti visiems. Išeidama sesuo sako, kad Antigonė elgiasi neprotingai, bet savo artimuosius myli tikrai.
Įžengia Tėbų senolių choras. Jis sveikina saulę, pirmą kartą po mūšio šviečiančią virš septynių miesto vartų. Argo kariuomenė, kurią atvedė Polineiko ginčas su broliu, naktį pabėgo. Choras pasakoja, kaip Dzeusas nubloškė priešą, jau šaukusį pergalę ant miesto sienos, ir kaip prie vartų žuvo abu broliai, gimę iš to paties tėvo ir motinos. Senoliai kviečia pamiršti karą ir visą naktį šokti dievų šventyklose. Pamatę ateinantį Kreontą, jie klausia, kodėl naujasis valdovas juos sukvietė.
Kreontas sako senoliams, kad žmogų geriausiai parodo valdžia, ir tas, kuris draugą vertina labiau už tėvynę, jam nieko nereiškia. Jis paskelbia savo įsakymą dėl brolių. Senoliai sutinka, kad tai jo valia. Įeina sargybinis, ilgai delsęs ateiti. Jis praneša, kad kažkas užbėrė lavoną plonu dulkių sluoksniu ir atliko apeigas, bet pėdsakų nepaliko. Sargybiniai kaltino vienas kitą, ir burtai lėmė, kad žinią nešti teko jam. Kai choras svarsto, ar tai nebus dievų darbas, Kreontas supyksta. Jis tvirtina, kad sargybinius papirko miesto nepatenkintieji, ir grasina jiems mirtimi, jei kaltininkas nebus surastas. Sargybinis išeina dėkodamas dievams, kad liko gyvas.
Choras gieda, kad pasaulyje yra daug nuostabių dalykų, bet nuostabiausias iš jų yra žmogus. Jis plaukia per audringą jūrą, aria žemę, gaudo paukščius ir žvėris, pakinko žirgą ir jautį. Žmogus išmoko kalbos ir minties, pats susikūrė miesto tvarką, rado vaistų nuo ligų, tik nuo mirties jam nepabėgti. Savo išmone jis gali eiti ir į gera, ir į bloga. Miestas klesti, kai žmogus gerbia žemės įstatymus ir dievų teisingumą. Tam, kuris dėl įžūlumo daro bloga, choras nelinki vietos tarp savųjų.
Sargybinis atveda Antigonę. Sargybiniai nuvalė dulkes nuo lavono ir sėdėjo ant kalvos. Vidurdienį sūkurys pakėlė dulkių audrą. Kai ji praėjo, mergina pamatė apnuogintą kūną, ėmė raudoti ir vėl užbėrė jį dulkėmis. Antigonė nieko neneigia. Ji sako, kad šio įsakymo Dzeusas neskelbė ir kad mirtingojo žodis negali panaikinti nerašytų, amžinų dievų įstatymų. Mirti anksčiau laiko jai nebaisu, baisiau būtų palikti brolį nepalaidotą. Kreontas sako, kad jei moteris liktų nenubausta, jis nebebūtų vyras. Į jo žodžius, kad Polineikas buvo priešas, Antigonė atsako, kad ji gimusi mylėti, o neapykanta jai svetima. Atvedama Ismenė prisiima kaltę ir nori mirti kartu, bet Antigonė jos neprileidžia. Ismenė primena, kad sesuo yra Kreonto sūnaus Haimono sužadėtinė. Kreontas liepia abi uždaryti rūmuose.
Choras gieda apie Edipo giminę. Kai dievai sukrečia namus, nelaimė nepalieka jų ir pereina iš kartos į kartą kaip jūros banga, kurią audra kelia iš gelmių. Paskutinė Edipo namų viltis dabar taip pat žūva. Dzeuso galios neįveikia nei miegas, nei laikas. Tam, kurį dievas veda į pražūtį, bloga ima atrodyti gera.
Ateina Haimonas. Jis sako tėvui, kad jo patarimai jam brangesni už vedybas. Kreontas moko sūnų, kad valdovui reikia paklusti visame ir kad vyras negali nusileisti moteriai. Haimonas atsargiai atsako, kad miestas slapta gailisi Antigonės ir jos poelgį laiko garbingu. Jis primena, kad potvynio metu išlieka tie medžiai, kurie palenkia šakas, ir prašo tėvo neužsispirti. Ginčas paaštrėja. Haimonas sako, kad miestas, priklausantis vienam žmogui, nėra miestas, o Kreontas vadina sūnų moters vergu. Kai Kreontas liepia atvesti Antigonę, kad ji mirtų sužadėtinio akivaizdoje, Haimonas išbėga, pasakęs, kad tėvas daugiau jo nematys. Kreontas nutaria Ismenės nebausti, o Antigonę gyvą uždaryti uolos oloje nuošalioje vietoje ir palikti truputį maisto, kad miestas nesusiteptų jos mirtimi.
Choras gieda apie meilę, kurios niekas neįveikia mūšyje. Jos neišvengia nei nemirtingieji dievai, nei žmonės, o ją patyręs žmogus netenka proto. Meilė ir teisingus žmones nuveda į neteisybę. Ji sukėlė ir šį tėvo ir sūnaus ginčą. Visa tai valdo deivė Afroditė.
Sargybiniai veda Antigonę į uolos kapą. Su choru ji rauda, kad gyva eina į mirusiųjų karalystę, neišgirdusi vestuvių giesmės, ir vietoj jaunikio jos laukia požemio valdovas. Ji lygina save su Niobe, kuri ant kalno virto akmeniu. Kai choras primena, kad Niobė buvo deivė, Antigonė jaučiasi išjuokta. Choras sako, kad drąsa ją nuvedė per toli ir kad galbūt ji moka už tėvo kaltę. Kreontas liepia nedelsti. Atsisveikindama Antigonė sako, kad dėl vyro ar vaiko taip nebūtų elgusis, nes juos dar galima turėti kitus, o mirus tėvams brolio jau niekas neatstos. Kai kurie tyrėjai abejoja, ar šią jos kalbos vietą parašė pats Sofoklis. Antigonė klausia, kokį dievų įstatymą sulaužė, kad už pagarbą dievams vadinama nedora. Išvedama ji šaukia Tėbų didžiūnams, kad kenčia už tai, jog gerbė tai, ką dera gerbti.
Choras primena mitų karalaites ir karalius, kuriuos, kaip ir Antigonę, ištiko žiauri lemtis. Viena jų buvo uždaryta varinėje menėje, nors buvo kilmingos giminės ir ją aplankė pats Dzeusas. Kitą karalių už pasityčiojimą iš Dioniso dievas įkalino uoloje. Choras gieda, kad lemties galios neišvengsi nei turtais, nei karu, nei bokštais, nei laivais.
Berniuko vedamas ateina aklas pranašas Teiresijas. Jis pasakoja, kad paukščiai žiauriai draskė vienas kitą, ir aukos ant aukuro neužsiliepsnojo. Miesto aukurus suteršė paukščiai ir šunys, nešiojantys Polineiko kūno gabalus, todėl dievai nebepriima maldų ir aukų. Teiresijas ragina Kreontą pripažinti klaidą ir nusileisti mirusiajam. Kreontas kaltina pranašą, kad šis papirktas. Tada Teiresijas išpranašauja, kad netrukus Kreontas už lavonus atiduos lavoną iš savo paties kraujo, nes gyvą žmogų uždarė kape, o mirusįjį laiko virš žemės, ir kad jo namuose skambės raudos. Pranašui išėjus, senoliai primena, kad jis niekada nėra melavęs. Kreontas sutrinka ir klausia jų patarimo. Jie liepia išlaisvinti merginą ir palaidoti mirusįjį. Kreontas su tarnais skuba pats.
Choras gieda Dionisui, Tėbų globėjui, Dzeuso ir Tėbų karalaitės sūnui. Senoliai šaukiasi dievo, kad jis ateitų ir apvalytų miestą, kurį užklupo sunki liga.
Pasiuntinys praneša, kad Haimonas nusižudė, supykęs ant tėvo. Išgirdusi kalbas, iš rūmų išeina Kreonto žmona Euridikė. Pasiuntinys pasakoja, kad Kreontas pirmiausia liepė nuplauti ir sudeginti Polineiko palaikus ir supilti jam kapą. Prie olos jie išgirdo Haimono balsą. Antigonė buvo pasikorusi ant lininės juostos, Haimonas ją apkabinęs raudojo. Pamatęs tėvą, Haimonas spjovė jam į veidą ir puolė jį kardu, bet nepataikė. Tada jis persmeigė save ir mirė apkabinęs Antigonę. Euridikė tylėdama grįžta į rūmus. Kreontas parneša sūnaus kūną ir pripažįsta, kad jį pražudė jo paties neprotingi sprendimai. Pasiuntinys praneša, kad Euridikė nusižudė prie aukuro, prieš mirtį prakeikusi vyrą dėl sūnų mirties. Kreontas meldžia sau mirties ir prašo vesti jį šalin. Choras užbaigia tragediją žodžiais, kad išmintis yra didžiausia laimė, o išpuikėlių dideli žodžiai atsiperka skaudžiais smūgiais.
Pasitikrink, ar supratai kūrinį. Pasirinkimo klausimai patikrinami iš karto, o atvirų klausimų atsakymą galėsi pasižiūrėti.
1. Kodėl Ismenė atsisako padėti seseriai palaidoti Polineiką?
Ismenė primena, kad jų tėvas pats išsidūrė akis, motina pasikorė, o broliai žuvo vienas nuo kito rankos. Ji sako, kad moterys negali kovoti su vyrais ir turi paklusti valdžiai, nes už laidojimą gresia mirtis užmušant akmenimis. Ismenė bijo valdžios, todėl Antigonė jos pagalbos atsisako. Vis dėlto, kai Antigonė sučiumpama, Ismenė prisiima kaltę ir nori mirti kartu, bet sesuo jos neprileidžia.
Rašiniui: ValdžiaDora
2. Kuo Antigonė pateisina savo poelgį ginče su Kreontu?
Rašiniui: DoraTikėjimasValdžia
3. Kodėl Haimono pokalbis su tėvu virsta ginču?
Haimonas kalba atsargiai: sako, kad tėvo patarimai jam brangesni už vedybas, ir primena, kad miestas slapta gailisi Antigonės ir jos poelgį laiko garbingu. Jis primena, kad per potvynį išlieka tie medžiai, kurie palenkia šakas, ir prašo tėvo neužsispirti. Kreontas atsako, kad valdovui reikia paklusti visame ir vyras negali nusileisti moteriai. Kai Haimonas pasako, kad miestas, priklausantis vienam žmogui, nėra miestas, tėvas jį vadina moters vergu, ir sūnus išbėga. Valdžia padaro Kreontą kurčią kitų balsams.
Rašiniui: ValdžiaIšdidumas
4. Kodėl Kreontas galiausiai nusileidžia?
Rašiniui: IšdidumasTikėjimas
5. Ką tragedijos pabaigoje supranta Kreontas?
Pasiuntinys praneša, kad Antigonė oloje pasikorė, o Haimonas, puolęs tėvą kardu ir nepataikęs, persmeigė save ir mirė ją apkabinęs. Euridikė, išgirdusi apie sūnaus mirtį, nusižudo prie aukuro, prieš mirtį prakeikusi vyrą. Kreontas parneša sūnaus kūną, pats pripažįsta, kad jį pražudė jo paties neprotingi sprendimai, ir meldžia sau mirties. Choras užbaigia tragediją žodžiais, kad išmintis yra didžiausia laimė, o išpuikėlių dideli žodžiai atsiperka skaudžiais smūgiais.
Rašiniui: KaltėIšdidumas
6. Kokia bausmė, pasak Kreonto įsakymo, gresia tam, kas palaidos Polineiką?
7. Kaip sargybinis aprašo, kas buvo padaryta Polineiko kūnui pirmą kartą?
8. Kas, pasak pirmojo stasimo, yra nuostabiausias iš visų dalykų?
9. Kokį vaizdą Haimonas pasitelkia, prašydamas tėvo neužsispirti?
10. Kokią bausmę Kreontas galiausiai skiria Antigonei?
11. Su kuo, eidama į uolos kapą, save palygina Antigonė?
Rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.
Šį kūrinį nagrinėjame ir pamokose. Skaityti čia gali ir be jų.
GrupėVBE rašinio grupėNagrinėjame visus privalomus kūrinius, mokomės juos susieti su rašinio temomis ir parašyti rašinį. Pirmoji pamoka nemokama.