Ištraukos iš Biblijos, krikščionių šventų knygų rinkinio. Iš Senojo Testamento skaitomi pasakojimai apie pasaulio sukūrimą, Kainą ir Abelį, Babelio bokštą ir Abraomo auką, dvi psalmės ir Giesmių giesmė, iš Naujojo Jėzaus mokymas apie priešų meilę, du palyginimai ir apaštalo Pauliaus himnas meilei. Jos kalba apie žmogaus santykį su Dievu, kaltę, tikėjimo išbandymą ir atlaidžią meilę.
Atnaujinta
Šio kūrinio puslapių skaičiaus dar nežinome, todėl vakarų plano pasiūlyti negalime. Konspektą ir santrauką rasi žemiau.
Svarbiausia apie kūrinį per tris minutes
„Nežinau! Argi aš esu savo brolio sargas!?“Kontekstas Susiek su Dž. G. Bairono drama „Kainas“: romantikas brolžudį paverčia maištininku prieš Dievą.
„šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“Kontekstas Palygink su J. Biliūno „Lazda“: ir ten atleidimas svarbesnis už skriaudą.
„Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę.“pirmoji Biblijos eilutė, Pr 1, 1
„Nežinau! Argi aš esu savo brolio sargas!?“Kainas VIEŠPAČIUI, Pr 4, 9
„Kaip elnė ilgisi tekančio vandens, taip aš ilgiuosi tavęs, Dieve.“psalmininkas, Ps 42, 2
„mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“Jėzus, Mt 5, 44
„šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“tėvas tarnams, Lk 15, 24
Biblija, arba Šventasis Raštas, yra krikščionių šventų knygų rinkinys. Pavadinimas kilęs iš žodžio biblia, kuris reiškia knygas. Biblija dalijama į Senąjį ir Naująjį Testamentą. Katalikų Biblijoje yra 73 knygos: 46 Senojo ir 27 Naujojo Testamento. Senasis Testamentas pasakoja apie Dievo sandorą su Izraelio tauta ir yra ir judėjų šventasis raštas. Naujajame Testamente pasakojama apie Jėzų Kristų ir pirmuosius krikščionis.
Biblijos knygos buvo užrašinėjamos daugiau kaip tūkstantį metų. Jas rašė daug skirtingų laikų autorių, todėl knygos labai skiriasi stiliumi ir žanru: yra istorinių pasakojimų, poezijos, įstatymų, pamokslų, palyginimų, patarlių ir laiškų. Senasis Testamentas parašytas daugiausia hebrajų kalba, kai kurios jo dalys aramėjų ir graikų. Naujasis Testamentas parašytas senąja graikų kalba.
Viduramžių Vakarų Europoje Bažnyčia naudojo lotynišką Biblijos vertimą, vadinamą Vulgata. Jį IV amžiaus pabaigoje ir V amžiaus pradžioje parengė šv. Jeronimas. 1546 metais Tridento susirinkimas Vulgatą pripažino Katalikų Bažnyčios tekstu.
Visą Bibliją į lietuvių kalbą 1579–1590 metais išvertė Jonas Bretkūnas, bet jo vertimas liko neišspausdintas. Pirmą kartą visa Biblija lietuviškai išspausdinta 1735 metais Karaliaučiuje. Ištraukos čia atpasakojamos pagal 1998 metų katalikų leidimą. Jo Senąjį Testamentą iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų išvertė kunigas Antanas Rubšys, Naująjį iš graikų kalbos kunigas Česlovas Kavaliauskas. 1999 metais išėjo ekumeninis šio vertimo leidimas.
Biblija (ištraukos) yra privalomas II gimnazijos klasės kūrinys. Programa ją skiria Viduramžiams kartu su Dantės „Dieviškąja komedija“ ir Gedimino laiškais, bet nenurodo, kurias ištraukas skaityti. Čia aptariamos tos, kurias pateikia 10 klasės vadovėlis ir mokyklų sąrašai. Pagal programą mokiniai mokosi atpažinti kultūros epochų idėjas, vaizdinius ir siužetus ir aptarti, kaip Biblija interpretuojama literatūroje, dailėje ir teatre.
Padeda prisiminti ir pasikartoti, bet knygos nepakeičia: per egzaminą reikės tavo paties įžvalgų. Puslapiai pagal leidimą: Šventasis Raštas. Senasis ir Naujasis Testamentas, Lietuvos Vyskupų Konferencija, Vilnius, 1998 (biblija.lt).
Pradžios knyga prasideda pasakojimu, kaip Dievas per šešias dienas sukuria pasaulį. Iš pradžių žemė yra padrika ir dyka, ją gaubia tamsa. Dievas kuria žodžiu: ištaria, ir atsiranda šviesa, kurią jis atskiria nuo tamsos. Antrą dieną jis padaro skliautą ir pavadina jį Dangumi, trečią atskiria sausumą nuo jūrų ir apželdina žemę augalais, ketvirtą sukuria du didžiuosius šviesulius ir žvaigždes, penktą vandenų gyvūnus ir paukščius, šeštą žemės gyvulius. Paskutinis sukuriamas žmogus, vyras ir moteris, pagal Dievo paveikslą. Jiems Dievas paveda valdyti žemę ir visus gyvūnus. Po kiekvieno darbo Dievas mato, kad tai gera, o pabaigoje, kad labai gera. Septintą dieną jis ilsisi ir ją palaimina. Iškart po to Pradžios knygoje eina antrasis, senesnis pasakojimas apie žmogaus sukūrimą.
Pirmasis žmogus ir jo žmona Eva susilaukia dviejų sūnų. Abelis tampa aviganiu, Kainas žemdirbiu. Abu atneša VIEŠPAČIUI aukų: Kainas žemės derliaus, Abelis rinktinių savo kaimenės pirmienų. VIEŠPATS maloniai pažvelgia į Abelio atnašą, o į Kaino ne. Kainas supyksta, ir Dievas jį perspėja, kad prie durų tyko nuodėmė, bet ją galima įveikti. Vis dėlto Kainas nusiveda brolį į lauką ir jį užmuša. Paklaustas, kur Abelis, jis atsako nežinąs ir priduria, kad nėra brolio sargas. Dievas sako, kad brolio kraujas šaukiasi jo iš žemės, ir prakeikia Kainą. Žemė jam nebeduos derliaus, o jis taps bėglys ir klajūnas. Kainas bijo, kad jį kas nors užmuš, todėl VIEŠPATS paženklina jį žyme, kuri jį saugo. Kainas palieka VIEŠPATIES artumą ir apsigyvena Nodo krašte, į rytus nuo Edeno.
Visa žemė kalba viena kalba. Žmonės įsikuria Šinaro krašto slėnyje, pasidaro ir išdegina plytų ir nusprendžia pasistatyti miestą su bokštu, kurio viršūnė siektų dangų. Taip jie nori pasidaryti sau vardą ir nebūti išblaškyti po žemę. VIEŠPATS nužengia pažiūrėti miesto ir bokšto ir pasako, kad vieningai tautai nieko nebus negalima. Jis sumaišo jų kalbą, kad žmonės nebesuprastų vieni kitų, ir išsklaido juos po visą žemę. Statyba nutrūksta, o miestas pavadinamas Babeliu, nes ten VIEŠPATS sumaišė visos žemės kalbą. Vertėjo paaiškinime sakoma, kad pasakojimas remiasi Babilonijos šventyklų bokštais, vadinamais ziguratais, ir vaizduoja žmogaus įžūlumą, kai jis bando kurti miestų kultūrą be Dievo. Kartu pasakojimas paaiškina, iš kur žemėje atsirado tiek kalbų.
Dievas išbando Abraomą ir liepia jam Morijos krašte, kalne, kurį pats nurodys, paaukoti deginamąja auka vienatinį mylimą sūnų Izaoką. Abraomas anksti rytą pasibalnoja asilą, pasiima du tarnus, sūnų ir malkų. Trečią dieną jis pamato tą vietą, palieka tarnus ir su Izaoku kopia į kalną. Sūnus neša malkas ir klausia, kur avis aukai, o tėvas atsako, kad Dievas pats ją parūpins. Viršuje Abraomas pastato aukurą, suriša Izaoką ir pakelia peilį, bet VIEŠPATIES angelas jį sulaiko ir sako, kad dabar žino, jog Abraomas bijo Dievo. Abraomas pamato krūme ragais įstrigusį aviną ir paaukoja jį vietoj sūnaus. Tą vietą jis pavadina „VIEŠPATS parūpins“. Angelas perduoda Dievo pažadą, kad Abraomo palikuonių bus tiek, kiek dangaus žvaigždžių, ir per juos palaiminimą ras visos tautos.
Antraštėje ši psalmė vadinama Dovydo psalme. Psalmininkas šlovina VIEŠPATĮ, kurio vardas nuostabus visoje žemėje. Žiūrėdamas į dangų, mėnulį ir žvaigždes, jis stebisi, kodėl Dievas atsimena mažą mirtingą žmogų ir juo rūpinasi. Antroje dalyje jis atsako, kad Dievas padarė žmogų tik truputį žemesnį už save, apvainikavo jį garbe ir didybe ir atidavė jam valdyti avis, jaučius, laukinius gyvulius, paukščius ir žuvis. Psalmė prasideda ir baigiasi beveik tais pačiais žodžiais apie nuostabų Dievo vardą. Vertėjo paaiškinime rašoma, kad psalmininkas ribotą žmogaus prigimtį priešpriešina begalinei Dievo didybei ir pabrėžia žmogui suteiktą orumą.
Antraštėje psalmė priskiriama Koraho sūnums. Psalmininkas ilgisi Dievo kaip elnė tekančio vandens. Dieną ir naktį jis verkia, o žmonės vis klausia, kur jo Dievas. Jis prisimena, kaip kadaise su būriu ėjo į Dievo Namus per šventes. Mintimis jis keliauja pas Dievą iš Jordano ir Hermono krašto, jaučiasi tarsi skęstų bangose ir klausia Dievo, kodėl šis jį užmiršo. Abi psalmės dalys baigiasi tuo pačiu priegiesmiu, kuriame psalmininkas klausia savo širdies, kodėl ji liūdi, ir ragina ją turėti viltį, nes jis dar šlovins Dievą. Vertėjo paaiškinime sakoma, kad psalmininkas gyvena tremtyje šiaurėje, toli nuo Jeruzalės, ir ilgisi Šventyklos pamaldų.
Giesmių giesmė yra meilės poema. Joje kalbasi Mylimoji ir Mylimasis, o juos lydi Jeruzalės dukrų choras. Pirmoji knygos eilutė ją priskiria Saliamonui. Antrajame skyriuje mylimieji giria vienas kitą palyginimais: ji tarp merginų yra tarsi lelija tarp erškėčių, jis tarp vaikinų tarsi obelis tarp miško medžių. Mylimoji sako serganti meile ir prašo Jeruzalės dukrų nežadinti meilės, kol ji pati neprabus. Nuo aštuntos eilutės prasideda antroji giesmė. Mylimasis kaip gazelė atbėga per kalnus, žvelgia pro langą ir kviečia mylimąją keltis ir eiti su juo, nes žiema praėjo ir žemė pražydo. Skyriaus pabaigoje Mylimoji sako, kad jie priklauso vienas kitam. Knyga aiškinama ir kaip Dievo ir jo tautos ryšio simbolis, ir kaip žemiškos meilės šlovinimas.
Ištrauka yra iš Kalno pamokslo. Pamatęs minias, Jėzus užkopia į kalną ir ima mokyti. Jis primena senąjį atpildo dėsnį, pagal kurį už akį atimama akis, už dantį dantis, ir jam priešina savo mokymą: nesipriešinti piktam, užgautam per vieną skruostą atsukti ir kitą, atiduoti daugiau, negu reikalaujama, ir nenusigręžti nuo prašančio ar norinčio pasiskolinti. Toliau jis primena posakį, kad reikia mylėti artimą ir nekęsti priešo, ir moko mylėti priešus ir melstis už persekiotojus. Dievas leidžia saulei tekėti ir lietui lyti ir blogiesiems, ir geriesiems. Mylėti tik tuos, kurie myli, moka ir muitininkai, o sveikinti tik savo brolius ir pagonys. Ištrauka baigiasi raginimu būti tobuliems kaip dangiškasis Tėvas. Vertėjo paaiškinime sakoma, kad nesipriešinti piktam reiškia nemokėti piktu už pikta.
Šį palyginimą Jėzus pasakoja mokiniams Alyvų kalne, kai šie klausia jo apie pasaulio pabaigą. Vienas žmogus, iškeliaudamas į svetimą šalį, patiki tarnams savo turtą: vienam penkis talentus, kitam du, trečiam vieną, kiekvienam pagal jo gabumus. Pirmieji du ima verstis ir uždirba dar tiek pat. Trečiasis iškasa duobę ir paslepia šeimininko pinigus. Po ilgo laiko grįžęs šeimininkas pagiria abu tarnus, kurie buvo ištikimi mažuose dalykuose, ir paveda jiems didelius. Trečiasis aiškina, kad bijojo kieto šeimininko, ir grąžina tą patį talentą. Šeimininkas jį vadina blogu tarnu ir tinginiu, liepia atimti talentą ir atiduoti tam, kuris turi dešimt, o jį patį išmesti į tamsybes. Vertėjo paaiškinime sakoma, kad šiuo palyginimu Jėzus smerkia tingumą ir Dievo dovanų užkasimą į žemę.
Fariziejai ir Rašto aiškintojai murma, kad Jėzus priima nusidėjėlius ir su jais valgo. Jėzus atsako trimis palyginimais apie tai, kas buvo pražuvę ir atsirado. Trečiajame jaunesnysis iš dviejų sūnų pasiima savo palikimo dalį, iškeliauja į tolimą šalį ir ten palaidai gyvendamas viską iššvaisto. Kilus badui, jis gano svetimo žmogaus kiaules ir trokšta prisivalgyti bent jų jovalo. Susimąstęs jis nusprendžia grįžti, prisipažinti tėvui nusidėjęs ir prašyti priimti jį bent samdiniu. Tėvas pamato sūnų iš tolo, pribėga, puola jam ant kaklo ir pabučiuoja, liepia aprengti geriausiu drabužiu, užmauti žiedą ir iškelti puotą. Vyresnysis sūnus, grįžęs iš laukų, supyksta ir nenori eiti vidun, nes daug metų tarnavo tėvui ir negavo nė ožiuko. Tėvas atsako, kad visa, kas jo, yra ir vyresniojo, bet reikia džiaugtis, nes brolis buvo miręs ir atgijo.
Apaštalas Paulius laiške korintiečiams sako norįs nurodyti dar prakilnesnį kelią. Be meilės, rašo jis, nieko neverti nei kalbėjimas žmonių ir angelų kalbomis, nei pranašystės ir pažinimas, nei tikėjimas, galintis kilnoti kalnus, nei viso turto išdalijimas vargšams. Toliau jis vardija, kokia yra meilė: kantri, maloninga, nepavydi, nesididžiuoja, neieško savo naudos, pamiršta bloga, džiaugiasi tiesa, visa pakelia ir ištveria. Pranašystės, kalbos ir pažinimas baigsis, nes jie daliniai, o meilė niekada nesibaigia. Dabartinį žmogaus pažinimą Paulius lygina su vaiko kalba ir mąstymu ir su neaiškiu atvaizdu veidrodyje; regėti akis į akį bus galima tik vėliau. Himnas baigiasi mintimi, kad lieka tikėjimas, viltis ir meilė, o didžiausia iš jų yra meilė.
Pasitikrink, ar supratai kūrinį. Pasirinkimo klausimai patikrinami iš karto, o atvirų klausimų atsakymą galėsi pasižiūrėti.
1. Ką Kaino atsakymas VIEŠPAČIUI parodo apie jo kaltę?
Užmušęs Abelį lauke, Kainas, paklaustas, kur brolis, atsako: „Nežinau! Argi aš esu savo brolio sargas!?“ Jis meluoja ir dar atsisako atsakomybės už brolį. Bet nusikaltimo nuslėpti nepavyksta: Dievas sako, kad brolio kraujas šaukiasi jo iš žemės. Kainas prakeikiamas, žemė jam nebeduos derliaus, o jis pats tampa bėgliu ir klajūnu. Vis dėlto VIEŠPATS paženklina jį žyme, kad niekas jo neužmuštų.
Rašiniui: KaltėDora
2. Kodėl pasakojimas apie Abraomą ir Izaoką laikomas tikėjimo išbandymu?
Dievas liepia Abraomui paaukoti vienatinį mylimą sūnų Izaoką, ir šis paklūsta: anksti rytą išvyksta, trečią dieną su sūnumi kopia į kalną. Kai Izaokas klausia, kur avis aukai, tėvas atsako, kad Dievas pats ją parūpins. Viršuje Abraomas jau pakelia peilį, bet angelas jį sulaiko, nes dabar žinoma, kad Abraomas bijo Dievo. Vietoj sūnaus paaukojamas krūme įstrigęs avinas, o Dievas pažada Abraomui palikuonių tiek, kiek dangaus žvaigždžių. Tikėjimas čia yra skaudus išbandymas, kuris baigiasi palaiminimu.
Rašiniui: Tikėjimas
3. Kodėl sūnaus palaidūno tėvas surengia puotą ir kodėl tai supykdo vyresnįjį brolį?
Iššvaistęs palikimą ir ganydamas svetimas kiaules, jaunesnysis sūnus grįžta tikėdamasis, kad tėvas priims jį bent samdiniu. Tėvas pamato jį iš tolo, pribėga, pabučiuoja, liepia aprengti geriausiu drabužiu ir iškelti puotą. Vyresnysis supyksta, nes daug metų tarnavo tėvui ir negavo nė ožiuko. Tėvas jam atsako, kad visa, kas jo, yra ir vyresniojo, bet reikia džiaugtis, nes „šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“. Atlaidi meilė grąžina sūnui orumą, kurį jis pats buvo praradęs.
Rašiniui: MeilėŽmogaus vertė
4. Ką pasakojimas apie Babelio bokštą sako apie statytojų sumanymą?
Rašiniui: IšdidumasTikėjimas
5. Kokį mokymą Kalno pamoksle Jėzus priešina senajam atpildo dėsniui?
Rašiniui: DoraTikėjimas
6. Kurią Kūrimo dieną, pasak pirmojo pasakojimo, Dievas sukuria žmogų?
7. Ką Kainas atsako Dievui, paklaustas, kur jo brolis Abelis?
8. Ką Dievas padaro žmonėms, statantiems Babelio bokštą?
9. Ką Abraomas paaukoja vietoj sūnaus Izaoko?
10. Su kuo 42 psalmėje psalmininkas lygina savo ilgesį Dievo?
11. Su kuo Giesmių giesmėje palyginama Mylimoji tarp merginų?
12. Kas, pasak Pauliaus himno, yra didžiausia iš to, kas lieka?
Rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.
Šį kūrinį nagrinėjame ir pamokose. Skaityti čia gali ir be jų.
GrupėVBE rašinio grupėNagrinėjame visus privalomus kūrinius, mokomės juos susieti su rašinio temomis ir parašyti rašinį. Pirmoji pamoka nemokama.